Neapolio mastifas laikomas vienu iš senųjų molosų tipo šunų palikuonių. Jo protėviai minimi dar senovės Romos laikais, kai dideli šunys saugojo valdovų valdas ir lydėjo karius. Ilgą laiką ši veislė buvo paplitusi Pietų Italijos ūkiuose ir dvaruose.
Vietos gyventojai vertino šiuos šunis dėl gebėjimo atgrasyti plėšikus vien savo išvaizda. Tik XX amžiaus viduryje pradėtas kryptingas veisimas, siekiant išsaugoti tipingą išvaizdą ir charakterį. Šiandien tai pripažinta ir standartizuota veislė, tačiau vis dar išsaugojusi senoviško sargo įvaizdį.
Šios veislės atstovai labai masyvūs, galingo sudėjimo ir žemo svorio centro. Galva didelė, su gausiomis odos raukšlėmis ir ryškiomis lūpomis, kurios sukuria rimtą, net grėsmingą žvilgsnį. Kaklas trumpas ir raumeningas, su kabančia oda. Krūtinė plati ir gili, nugara tvirta, o galūnės storos ir stiprios, pritaikytos dideliam svoriui išlaikyti. Kailis trumpas, prigludęs ir gana šiurkštus, be poodinio pūko, todėl lengvai prižiūrimas.
Dažniausios spalvos – pilka, mėlyna, juoda, rusva, taip pat jų atspalviai su menkomis baltomis žymėmis.
Šis šuo labai prisirišęs prie šeimininko ir artimiausių žmonių. Namuose dažniausiai ramus, lėtas, mėgstantis komfortą ir gulėjimą savo vietoje. Tačiau prireikus greitai pereina į budrumo būseną ir įdėmiai stebi aplinką. Su šeimos nariais elgiasi švelniai ir kantriai, su vaikais dažniausiai tolerantiškas, bet dėl dydžio reikalauja priežiūros bendraujant.
Su nepažįstamaisiais iš pradžių būna atsargus ir santūrus, kartais net įtarus. Šios veislės šunys turi stiprų teritorijos saugojimo instinktą, todėl tinkami patyrusiems savininkams, galintiems atsakingai valdyti tokį charakterį.
Neapolio mastifui reikia erdvės laisvai judėti ir apsisukti, todėl ankštas butas jam netinka. Geriausia, kai šuo gyvena name su aptverta teritorija, kur gali ramiai vaikščioti ir stebėti aplinką. Kasdien reikalingi keletas ramių pasivaikščiojimų, be intensyvių bėgimų ar šuolių, ypač jauname amžiuje.
Kailio priežiūra nesudėtinga, pakanka reguliariai šukuoti gumine pirštine ir šalinti negyvus plaukus. Daugiau dėmesio reikia odos raukšlių švarai, nes jose gali kauptis drėgmė ir nešvarumai. Taip pat būtina susitaikyti su gausesniu seilėjimusi, ypač po gėrimo ar aktyvesnio judėjimo.
Šis augintinis protingas, tačiau gana užsispyręs ir lėtesnio reagavimo. Jis neketina aklai vykdyti komandų, jei nepasitiki žmogumi ar nemato prasmės. Todėl būtina ankstyva ir nuosekli socializacija, supažindinant šunį su įvairiomis situacijomis ir žmonėmis. Dresūra turi būti rami, be fizinės jėgos, paremta aiškiomis taisyklėmis ir pastovumu.
Geriausiai sekasi savininkams, kurie geba išlaikyti autoritetą, bet nepiktnaudžiauja griežtumu. Neapolio mastifas nemėgsta monotoniškų pratimų, todėl užsiėmimus verta trumpinti ir daryti įdomesnius. Pagrindinis tikslas – išmokyti šunį saugiai elgtis viešose vietose ir paklusti bazinėms komandoms.
Šios veislės šunys, kaip ir dauguma labai didelių, turi polinkį į sąnarių ir stuburo ligas. Dažnesni klubų ir alkūnių displazijos atvejai, todėl svarbu atsakingai parinkti veislyną ir vengti didelių apkrovų augimo laikotarpiu. Kitas jautrus aspektas – akių ir odos būklė, ypač srityse, kur gausu raukšlių.
Gali pasitaikyti vokų deformacijų, uždegimų, odos infekcijų. Taip pat rizika skrandžio užsisukimui, todėl rekomenduojama šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir vengti aktyvumo iškart po maitinimo. Vidutinė gyvenimo trukmė nėra ilga, todėl profilaktinės veterinaro apžiūros ir tinkama mityba ypač svarbios.