Naujosios Gvinėjos dainuojantis šuo laikomas viena primityviausių ir genetiškai seniausių šunų veislių pasaulyje. Šie šunys tūkstančius metų gyveno izoliuotose Naujosios Gvinėjos kalnų vietovėse. Manoma, kad jie kilo iš ankstyvųjų naminių šunų, kurie vėliau sulaukėjo ir prisitaikė prie atšiaurios aplinkos.
Ilgą laiką apie juos žinota labai mažai, nes vietiniai gyventojai juos matydavo retai ir dažniausiai dideliame aukštyje. Tik XX amžiaus viduryje keli egzemplioriai pateko į zoologijos sodus ir veisimo programas Vakaruose. Dėl riboto populiacijos dydžio ši veislė laikoma itin reta ir saugotina.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, lieso ir raumeningo sudėjimo. Kūnas kompaktiškas, kojos tvirtos, pėdos siauresnės ir elastingos, tinkamos kopti uolomis. Galva pleišto formos, ausys mažos, stačios, labai judrios, puikiai gaudančios garsus. Akys migdolo formos, dažniausiai gintaro ar rudos spalvos, suteikiančios žvilgsniui žvėrišką išraišką. Kailis trumpas, tankus ir standus, su gausia pavilne, saugančia nuo vėjo ir drėgmės.
Dažniausios spalvos yra įvairūs rudi, rusvi, gelsvi ir juodi atspalviai su baltais ženklais ant krūtinės, kojų ar uodegos galiuko. Uodega vidutinio ilgio, dažnai nešama pusmėnuliu virš nugaros, ypač šuniui susijaudinus.
Naujosios Gvinėjos dainuojantis šuo garsus savo neįprastu balsu. Jis skleidžia ilgas, moduliuotas „dainas“, kurios skamba kaip vilko kaukimo, paukščių balsų ir švilpimo derinys. Šis šuo labai budrus, smalsus ir nepriklausomas. Jis stipriai prisiriša prie siauro artimiausių žmonių rato, bet išlieka atsargus nepažįstamų atžvilgiu. Dėl stipraus grobio instinkto šios veislės atstovai gali persekioti smulkius gyvūnus, todėl būtina atidi kontrolė.
Namuose jie dažnai tylūs, tačiau reaguoja į menkiausius garsus ar judesius aplinkoje. Socializacija nuo mažens būtina, kad suvaldytumėte įgimtą atsargumą ir išvengtumėte pernelyg didelio baikštumo ar agresijos baimės pagrindu.
Šios veislės dresūra reikalauja patyrusio ir kantraus šeimininko. Šuo yra labai protingas, tačiau mėgsta pats priimti sprendimus ir nėra paklusnus kaip daugelis darbinių veislių. Geriausiai veikia trumpos, įvairios, žaidimo elementus turinčios treniruotės.
Grubios bausmės ar šaukimai yra netinkami ir gali sukelti pasitikėjimo praradimą. Šiems augintiniams būtinas saugus, aukšta tvora aptvertas kiemas, nes jie linkę laipioti, šokinėti ir ieškoti spragų tvoroje. Priklausomai nuo individualių savybių, reikalinga nemažai kasdienio fizinio aktyvumo ir protinių užduočių. Tai gali būti pėdsakų paieška, problemų sprendimo žaidimai, kliūčių ruožai ar kvapų darbai.
Naujosios Gvinėjos dainuojantis šuo, lyginant su daugeliu modernių veislių, laikomas gana tvirtu ir atspariu. Dėl mažo genofondo vis dėlto kyla pavojus pasikartoti paveldimoms ligoms, todėl atsakingi veisėjai atlieka genetinius tyrimus ir sveikatos patikras. Dažniausiai minimos sąnarių, kelio girnelės nestabilumo ir akių problemos, nors duomenų dar nedaug.
Kailio priežiūra paprasta – pakanka reguliariai iššukuoti šerimosi periodu ir retkarčiais pašalinti purvą. Šis šuo mėgsta švarą ir dažnai pats kruopščiai laižo kailį, primindamas katę. Dėl stipraus medžioklinio instinkto ir nepriklausomo charakterio jis netinka daugumai šeimų su mažais vaikais ar smulkiais gyvūnais.
Geriausia, kai šios veislės atstovai patenka į patyrusių entuziastų rankas, kurie supranta jo laukinę kilmę ir specifinius poreikius.