Mudis – reta ir išskirtinė vengriška aviganių veislė, garsėjanti savo universalumu, ištverme bei protu. Nors Lietuvoje šios veislės atstovai nėra itin dažni, visame pasaulyje jie vertinami dėl gebėjimo ne tik ganyti gyvulius, bet ir tapti puikiais šeimos draugais, sporto partneriais ar net ieškančiaisiais- bei gelbėjimo šunimis.
Ši veislė buvo išvesta Vengrijoje XVIII–XIX amžiuje natūralios atrankos būdu, kai ganomi šunys prisitaikydavo prie vietinių klimato ir darbo sąlygų. Būtent tai lėmė jų neįtikėtiną atsparumą ir sumanumą. Mudis buvo ypač mėgstami kaimo žmonių dėl daugybės paslaugų – jie ne tik ganė avių bandas, bet ir saugojo ūkį bei šeimą. Nors veislė ilgą laiką buvo žinoma tik vietiniu mastu, XX amžiaus pradžioje mudis pradėti pripažinti už Vengrijos ribų, o šiuo metu veislė turi tarptautinį pripažinimą ir savo atsidavusių gerbėjų ratą.
Mudi išsiskiria vidutinio dydžio kūnu, tvirta ir raumeninga sandara. Šio šuns laikysena ryžtinga ir kartu elegantiška. Galva pleišto formos, ausys stačios, žvalios, akys – tamsios, labai išraiškingos. Daugiausia dėmesio sulaukia šiek tiek banguotas, vidutinio ilgio kailis, kuris tarsi pabrėžia lengvumą ir lankstumą.
Kailio spalvos labai varijuoja: priimtinos juoda, balta, fawn (geltonai ruda), mėlyna, rusvai pilka (ashen), taip pat margos variacijos.
Šios veislės šunys žinomi dėl neprilygstamo budrumo, didelės energijos ir noro dirbti. Mudžiai labai protingi, juos lengva dresuoti, jie natūraliai ieško kontakto su žmogumi ir mėgsta jam įtikti. Nepažįstamuosius dažniausiai pasitinka atsargiai, tačiau artimiesiems rodys didelę meilę, lojalumą ir ištikimybę.
Dažnai šie šunys tampa vaikų bičiuliais ar ištikimais kompanionais žygiuose, sportiniuose žaidimuose. Nepaisant universalaus prieraišumo, kiekvienas mudis mėgsta savarankiškumą ir gali būti stipriai motyvuotas užduotimis.
Mudis – ne tas šuo, kuris tenkinsis trumpu pasivaikščiojimu aplink namą. Jie turi didelį energijos potencialą, kurį būtinai reikia išnaudoti – idealiai tinka žygiams, bėgimui, šunų sportui (agility, obedience, flyball). Kailis gana lengvai prižiūrimas – užtenka reguliariai iššukuoti, retai šeriasi, o specialių kirpimų nereikalauja.
Dresuoti mudį rekomenduojama pasitelkiant pozityvios motyvacijos principus, nes šios veislės atstovai greitai perpranta užduotis, tačiau monotoniškas užsiėmimas gali juos nuvarginti ar nuobodinti.
Mudi laikoma gana sveika ir tvirta veisle. Dėl natūralios atrankos mudžiai retai paveldi sunkių genetinių sutrikimų, tačiau, kaip ir daugeliui vidutinio dydžio šunų, gali pasitaikyti klubo sąnario displazijos, progresuojančios tinklainės atrofijos atvejų. Ilgaamžiškumas paprastai siekia iki 15 metų, jei mudis tinkamai prižiūrimas, gauna pakankamai fizinio ir protinio krūvio, pilnavertę mitybą.
Profilaktiniai apsilankymai pas veterinarą ir socializacija – pagrindiniai veiksniai norint užtikrinti šio unikalaus augintinio puikią savijautą ir elgesį.