Mėlynasis Pikardo spanielis atsirado Prancūzijos Pikardijos regione, šiaurinėje šalies dalyje. Manoma, kad ši veislė susiformavo kryžminant vietinius paukštinius šunis su anglų seteriais ir kitais spanielais. Pagrindinis tikslas buvo sukurti universalų paukštininkystės šunį, gebantį dirbti drėgnose lygumose ir pelkėse. Šios veislės atstovai ilgą laiką buvo medžiotojų paslaptis ir retai pasitaikydavo už regiono ribų.
XX amžiuje veislei teko atlaikyti du pasaulinius karus, todėl jos populiacija smarkiai sumažėjo. Dėl to mėlynasis Pikardo spanielis iki šiol išlieka gana retas, tačiau žinovų vertinamas už stabilų temperamentą ir patikimą darbą lauke.
Šis šuo yra vidutinio dydžio, tvirto, bet elegantiško sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštas, krūtinė gili, raumenys gerai išvystyti. Galva pailga, su aiškiu kaktos ir snukio perėjimu, ausys ilgos, prigludusios, gausiai apžėlusios banguotu kailiu. Akys tamsiai rudos, žvilgsnis ramus ir švelnus, būdingas subalansuotam paukštiniam šuniui. Kailis tankus, vidutinio ilgio, banguotas, su gausiomis plunksnomis ant kojų ir uodegos. Būdinga mėlyna dėmėta spalva susidaro iš juodų ir baltų plaukų mišinio, dažnai su rudais žymenimis ant snukio ir galūnių. Tokia spalva suteikia gerą maskuotę lauke ir yra vienas iš atpažinimo bruožų.
Šios veislės šunys pasižymi ramiu, bet darbingu temperamentu. Jie paprastai nėra perdėtai karštakošiai, todėl su jais lengva bendrauti ir dirbti. Augintinis stipriai prisiriša prie šeimos ir mėgsta būti šalia žmonių, tačiau dažniausiai nebūna įkyrus. Bendraudamas su vaikais jis elgiasi kantriai, jei vaikai gerbia šunį ir neišprovokuoja. Su kitais šunimis šios veislės atstovai dažniausiai sutaria gerai, ypač jei yra socializuoti nuo mažens.
Medžioklinis instinktas išreikštas gana stipriai, todėl lauke jie aktyvūs, susikaupę ir linkę sekti kvapus. Namuose tai ramūs, tvarkingi šunys, kurie retai demonstruoja agresiją, bet gali būti santūrūs su nepažįstamaisiais.
Mėlynajam Pikardo spanieliui būtinas pakankamas fizinis ir protinis krūvis. Medžioklė yra idealus užsiėmimas, bet jį gali pakeisti ilgi žygiai, kaniterapijos veikla, pėdsakų treniruotės ar kiti sportai. Šios veislės šuo paprastai nori dirbti su šeimininku ir gerai reaguoja į nuoseklią, teigiamais metodais paremtą dresūrą. Jautresnis fizinėms bausmėms, todėl grubus elgesys gali slopinti motyvaciją ir pasitikėjimą.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga, tačiau reikalauja reguliaraus šukavimo. Reikėtų šukuoti bent kelis kartus per savaitę, ypač aplink ausis, pažastis ir uodegą, kur susidaro sąvėlos. Po pasivaikščiojimų žolėje ar miške verta patikrinti, ar neprikibo sausmedžio vaisių, varnalėšų ar erkių.
Apskritai mėlynasis Pikardo spanielis laikomas gana tvirta ir sveika veisle. Vis dėlto, kaip ir daugeliui vidutinių bei didelių šunų, jam gali pasitaikyti klubo ar alkūnės sąnarių displazija. Dėl kabančių ausų yra didesnė ausų uždegimų rizika, ypač jei šuo dažnai maudosi arba dirba drėgnoje aplinkoje.
Rekomenduojama reguliariai tikrinti ir valyti ausis, kad nesikauptų drėgmė ir nešvarumai. Kai kurie veislynai tiria akis dėl paveldimų akių ligų, todėl renkantis šuniuką svarbu domėtis tėvų sveikatos patikromis. Subalansuota mityba ir normalus kūno svoris padeda išsaugoti sąnarių ir širdies sveikatą.
Tinkamai prižiūrimi šios veislės atstovai dažnai sulaukia garbingo amžiaus ir iki senatvės išlieka aktyvūs.