Mėlynasis Leisis laikomas vienintele oficialiai pripažinta Teksaso valstybine šunų veisle ir yra didžiavimosi šaltinis vietos gyventojams. Šios veislės ištakos siekia XIX amžiaus vidurį, kai Teksaso rančų savininkai siekė išvesti universalius darbininkus – tvirtus, ištvermingus ir sumanius šunis, galinčius varyti galvijus, medžioti laukinius gyvūnus bei būti patikimais kompanionais.
Pagrindiniais šios veislės kūrėjais laikoma Lacy šeima, 1858 metais pradėjusi veislės formavimą Teksase, kryžmindama vilkinius skalikus, skirtingas vietines šunų rūšis bei galimai kai kurias kitas darbinės paskirties veisles. Šios pastangos davė puikų rezultatą – Mėlynąjį Leisį, kuris akimirksniu išgarsėjo kaip nepaprastai universalus darbo šuo.
Ši veislė vidutinio dydžio, atletiškos ir proporcingos sudėjimo. Mėlynieji Leisiai pasižymi trumpu, tvirtu kailiu, kuris būna mėlynai pilkos, rausvai sidabrinės arba kartais anglies spalvos. Dažniausiai sutinkama – būtent Mėlyna spalva, dėl kurios ir kilo pavadinimas. Dėl tamprios odos ir sausgyslių puikiai išreikštos raumenų linijos aiškiai matomos per trumpą kailį.
Šuniukai, užaugę šiame krašte, dažnai stipriai prisitaikę prie karšto klimato, todėl labai atsparūs kaitrai, tačiau jautresni šalčiui. Patinų ūgis paprastai siekia 46–53 cm, patelės kiek žemesnės; tipinis svoris – 16–23 kg. Akys išraiškingos – gelsvai gintarinės arba rudos, gyvybingą išraišką pabrėžia aštrūs stebėtojo bruožai.
Šios veislės atstovai nuo seno žinomi kaip nepaprastai energingi, protingi ir atsidavę šeimai. Mėlynasis Leisis geba greitai perprasti naujas komandas bei iššūkius, yra smalsus ir drąsus augintinis. Dėl stiprios grobio instinkto bei darbinės prigimties puikiai susitvarko ne tik su ūkio darbais, bet ir kaip bendražygis aktyviems žmonėms – bėgikams, žygeiviams, sporto mėgėjams.
Tiesa, šie šunys paprastai atsargiai žiūri į nepažįstamuosius ir stipriai saugo savo šeimą bei teritoriją, todėl yra natūralūs sargai. Draugiškas ir kantrus su vaikais, tačiau per žaismingus judesius kartais gali būti per aktyvus mažiesiems, tad būtina stebėti bendravimą. Gyvendami kartu su kitais šunimis, Mėlynieji Leisiai linkę rodyti dominuojantį elgesį, tačiau tinkamai socializuoti tampa pakankamai draugiški.
Mėlynasis Leisis labiausiai tinka gyvenimui name su didesniu kiemu ar ūkyje – buto sąlygomis šiai veislei dažnai pritrūksta erdvės ir užsiėmimų. Dėl stiprios energijos būtinas kasdienis aktyvus fizinis krūvis – ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, žaidimai ar įvairūs dresūros pratimai. Kailio priežiūra paprasta – pakanka reguliariai šukuoti šepečiu ir maudyti tik esant poreikiui.
Šios rūšies šunims nereikia ypatingų kosmetinių procedūrų, tačiau keli kartus per metus intensyviau šeriasi. Dresūra turi būti nuosekli, pozityvi, nes augintinis jautrus balsui ir stipriai prisiriša prie šeimininko. Ankstyva socializacija būtina – tada Mėlynasis Leisis bus suvaldytas, ramus ir noriai vykdys komandas.
Dėl natūralaus atrankos proceso Mėlynasis Leisis pasižymi gan gera sveikatos būkle, nėra linkęs į dažnas genetines problemas. Visgi ši veislė gali paveldėti kai kurias klubo sąnario displazijos ar tam tikrų odos susirgimų formas. Gyvena vidutiniškai 12–16 metų, tačiau augintinio gerovė priklauso nuo subalansuotos mitybos, reikiamo fizinio krūvio ir reguliarių veterinarinių patikrų.
Augintiniai, kurie aktyviai juda bei gauna intelektinę stimuliaciją, ilgiau išlieka žvalūs ir sveiki. Dėl aktyvumo šie šunys nepasižymi polinkiu tukti, bet nuobodžiaudami gali tapti neramūs ar destruktyvūs.
Kruopšti priežiūra ir dėmesys užtikrina, kad Mėlynasis Leisis bus ne tik ištikimas draugas, bet ir puikus sargas bei padėjėjas – tiek mieste, tiek kaime.