Melsvamargis kunhaundas susiformavo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip specializuotas skalikas. Veislė buvo kuriama medžioti meškėnus, lapes ir kitus vidutinio dydžio žvėris tankiuose miškuose. Ankstyvieji šios veislės atstovai kilo iš angliškų ir prancūziškų skalikų, atvežtų naujakurių. Vietinės sąlygos ir atranka pagal ištvermę bei gerą uoslę suformavo šunį, kuris geba sekti pėdsaką valandų valandas.
Ilgainiui šis šuo tapo ne tik medžiotojo pagalbininku, bet ir ūkių sargu bei šeimos draugu. Šiuolaikiniai melsvamargiai vis dar vertinami tradicinėse medžioklėse, tačiau vis dažniau sutinkami ir kaip aktyvūs šeimos augintiniai. Veislė išlaikė stiprią darbinę orientaciją, todėl mėgsta turėti aiškią užduotį ir struktūrą.
Šios veislės šunys yra vidutinio dydžio, tvirto ir raumeningo sudėjimo. Patinai paprastai būna kiek masyvesni ir aukštesni nei kalės. Nugara tiesi, krūtinė gili, galūnės stiprios, pritaikytos ilgoms žygio valandoms nelygiu reljefu. Judesiai laisvi, ekonomiški, suteikiantys daug ištvermės.
Kailis trumpas, prigludęs prie kūno, lengvai prižiūrimas. Pagrindinis veislės bruožas – melsvamargis raštas. Balta ir juoda spalvos susimaišo, sudarydamos mėlyną atspalvį, kurį papildo rudos ar gelsvos dėmės ant snukio, antakių ir kojų. Ausys ilgos, minkštos, pakibusios, suteikiančios šuniui klasikinę skaliko išvaizdą. Akys dažniausiai tamsios, žaismingo ir kartu rimto žvilgsnio.
Šios veislės atstovai yra draugiški, socialūs ir labai prisirišę prie savo žmonių. Jie dažnai gerai sutaria su vaikais, jei šie elgiasi pagarbiai ir neprovokuoja šuns. Dėl medžioklinio instinkto augintinis gali būti užsispyręs ir linkęs sekti kvapą, pamiršdamas aplinką. Todėl jam reikia nuoseklios, tvirtos, bet švelnios vadovystės.
Melsvamargis kunhaundas dažnai būna atsargus ar abejingas nepažįstamiems, bet ne agresyvus be priežasties. Jam svarbus kasdienis bendravimas su šeima, jis nenoriai ilgai būna vienas. Garsus lojimas ir kaukimas yra natūralus šio šuns būdas informuoti apie aptiktą pėdsaką ar neįprastus garsus. Tai puikiai tinka medžioklei, bet mieste gali kelti iššūkių.
Šiai veislei būtinas gausus fizinis ir protinis krūvis. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, pėdsakų paieškos žaidimai ir darbiniai bandymai leidžia iškrauti energiją. Augintinis blogai jaučiasi, jei didžiąją dienos dalį praleidžia neveiklus ir be stimulo. Tuomet gali atsirasti destruktyvus elgesys, įkyrus lojimas ar bandymai pabėgti.
Dresūra turi būti kantri ir nuosekli, naudojant teigiamą motyvaciją. Šis šuo protingas, bet kartais linkęs „pasirinkti“ kvapą vietoje komandos. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai mokymai vyksta trumpomis, įdomiomis sesijomis ir aiškiai nustatomos taisyklės. Kailio priežiūra paprasta – pakanka reguliaraus šukavimo ir periodiško maudymo. Svarbu dažnai tikrinti ausis, nes nukabintos ausys gali kaupti drėgmę ir nešvarumus.
Melsvamargiai kunhaundai dažniausiai pasižymi gera bendra sveikata ir tvirta konstitucija. Vis dėlto, kaip ir daugeliui vidutinių bei didelių šunų, jiems gali pasitaikyti klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Atsakingi veisėjai tikrina veislinius šunis ir atsirenka sveikesnius reprodukcijai. Augintiniui svarbu palaikyti normalų kūno svorį, nes antsvoris apsunkina sąnarius.
Ilgos ausys yra jautresnės ausų uždegimams, ypač jei šuo dažnai maudosi ar vaikšto drėgnose vietovėse. Reguliari apžiūra ir švelnus valymas padeda to išvengti. Kai kuriems šios veislės atstovams gali pasitaikyti akių ligų, todėl patartinos periodinės veterinarinės patikros. Pakankamas judėjimas, subalansuotas maistas ir profilaktiniai skiepai leidžia šiam šuniui išlikti aktyviam ir sveikam daugelį metų.