Meksikos beplaukis šuo, dar vadinamas xolo, laikomas viena seniausių Amerikos žemyno veislių. Manoma, kad šie šunys gyvavo jau prieš kelis tūkstančius metų ir lydėjo majų bei actekų gentis. Senovės kultūrose jie buvo siejami su dvasingumu ir laikyti mirusiųjų palydovais į anapusinį pasaulį. Dėl šios simbolinės reikšmės šios veislės atstovai dažnai vaizduojami keramikoje ir skulptūrose, rastose archeologiniuose radiniuose.
Vėliau veislė beveik išnyko, tačiau XX amžiaus viduryje pradėtos kryptingos veisimo programos ją atgaivino ir sutvirtino genetinę bazę.
Šis šuo pasižymi grakščiu, sportišku kūnu ir aiškiai matomais raumenimis. Veislė turi tris dydžio variantus, todėl galima rasti ir nedidelių, ir įspūdingo ūgio šunų. Pagrindinis bruožas – plikos odos paviršius, nors yra ir trumpaplaukių linijų. Oda stangri, lygi, dažnai šilta prisilietus, spalva gali būti juoda, pilka, rusva, molio atspalvio ar dėmėta.
Galva siaura, pleišto formos, ausys stovi tiesiai ir yra didelės, taip sustiprindamos budrią išraišką. Uodega ilga, plona, ramybės būsenoje laisvai nuleista, sujaudinta pakyla ir lengvai išlinksta. Dėl kailio nebuvimo gerai matosi kiekvienas kūno netobulumas, todėl veisiant svarbi harmoninga ir funkcionali kūno sandara.
Šios veislės augintiniai garsėja stipriu prisirišimu prie savo šeimos. Jie dažnai renkasi vieną labiausiai mėgstamą žmogų, kurį seka po namus. Svetimiems gali būti atsargūs ar net įtarūs, todėl ankstyva socializacija yra būtina. Namuose šis šuo paprastai ramus, mėgsta ilsėtis šalia šeimininko ir stebėti aplinką. Laisvėje atsiskleidžia energinga ir žaisminga pusė, ypač jaunų šunų.
Dėl įgimto budrumo ir teritorinio instinkto tai puikus sargus, kuris greitai praneša apie neįprastus garsus ar naujus žmones kieme. Tuo pačiu šios veislės atstovai yra jautrūs emocijoms ir blogai reaguoja į grubumą ar chaotišką aplinką.
Meksikos beplaukis šuo reikalauja kitokios priežiūros nei įprastos kailiu dengtos veislės. Pagrindinis dėmesys skiriamas odai. Ji turi būti reguliariai švelniai nuvaloma drėgna šluoste, kad nesikauptų riebalai ir nešvarumai. Kartais gali prireikti lengvo šunims tinkamo drėkinamojo kremo, tačiau būtina vengti riebių žmogui skirtų kosmetikos priemonių.
Saulėtą dieną šio šuns negalima palikti be šešėlio, nes oda jautri nudegimams, todėl būtinas saulės kremas, pritaikytas gyvūnams, ir ribotas buvimo laikas kaitrioje saulėje. Vėsesniu oru dažnai reikia drabužių, kad augintinis nesušaltų. Dantų priežiūra, nagų kirpimas ir ausų kontrolė turi būti atliekami reguliariai, kaip ir kitų veislių.
Šis augintinis yra protingas, bet kartais užsispyręs, todėl su juo geriausiai veikia nuosekli ir švelni dresūra. Jautrus balsui ir kūno kalbai, todėl grubus tonas gali išgąsdinti ar užblokuoti norą bendradarbiauti. Ankstyvoji socializacija su žmonėmis, vaikais ir kitais šunimis padeda sumažinti pernelyg didelį atsargumą ar baimes.
Šiai veislei reikalingi kasdieniai pasivaikščiojimai ir protiniai žaidimai, bet dažniausiai pakanka vidutinio krūvio. Jie gerai jaučiasi tiek mieste, tiek nuosavame kieme, svarbu tik, kad būtų šalia šeimininko ir turėtų užsiėmimų. Dėl savo jautrumo ir ryšio su žmogumi jie dažnai puikiai tinka kaniterapijos ar emocinės paramos veikloms, jei nuo mažens teisingai auginami ir dresuojami.
Meksikos beplaukis šuo laikomas gana tvirto sudėjimo ir dažnai gyvena ilgiau nei daugelis panašaus dydžio veislių. Visgi kailio nebuvimas lemia tam tikras specifines rizikas. Oda gali reaguoti į saulę, šalčius ir mechaninius pažeidimus, todėl būtina tinkama apsauga. Kai kurios linijos turi polinkį į dantų trūkumą ar netaisyklingą sąkandį, nes genas, atsakingas už plauko nebuvimą, susijęs ir su dantų vystymusi. Rečiau pasitaiko autoimuninių odos sutrikimų ar alergijų, todėl rekomenduojami reguliarūs veterinariniai patikrinimai.
Subalansuota mityba, stabilus kūno svoris ir pakankamas, bet neperkraunantis aktyvumas padeda išlaikyti gerą sąnarių ir raumenų būklę viso gyvenimo metu.