Maltipu, dar vadinamas Maltipoo, nėra FCI pripažinta grynaveislė, o sąmoningai kuriamas maltos bišono ir pudelio mišrūnas. Šiame derinyje siekiama sujungti dvi labai populiarias dekoratyvinių šunų savybes: pudelio intelektą ir hipoalerginį kailį bei maltos bišono švelnumą ir meilumą šeimai. Tokie šunys ypač išpopuliarėjo JAV ir Vakarų Europoje kaip miesto augintiniai, puikiai prisitaikantys prie nedidelių erdvių ir intensyvaus šeimininkų gyvenimo ritmo.
Nors pavieniai šių dviejų veislių kryžminimai egzistavo ir anksčiau, kryptingas Maltipu veisimas pradėtas maždaug XX a. pabaigoje, „dizainerinių“ šunų bumo metu. Tikslas buvo sukurti mažą, bet tvirtą, emociškai stabilų ir lengvai dresuojamą kambarinį augintinį, tinkamą alergiškiems ar mažai šerimosi toleruojantiems žmonėms. Kadangi šis šuo laikomas mišrūnu, jo išvaizda ir temperamentas gali šiek tiek svyruoti priklausomai nuo to, kiek stipriai paveldėtos vienos ar kitos tėvų veislės savybės.
Šios veislės atstovai dažniausiai yra mažo kūno sudėjimo, kompaktiški, su gerai išvystytais, tačiau ne per sunkiais raumenimis. Snukutis vidutinio ilgio, akys apvalios, išraiškingos, suteikiančios veidui „kūdikio“ išraišką. Ausys paprastai nulėpusios, apaugusios minkštu plauku.
Kailis – vienas ryškiausių Maltipu bruožų. Jis gali būti banguotas arba garbanotas, dažniausiai vidutinio ilgio, švelnus ir purus. Dėl paveldėto pudelio geno šerimasis paprastai minimalus, plaukai labiau linkę likti kailyje ir būtini reguliarūs šukavimai, kad nesusidarytų sąvėlos. Paplitę kremiški, balti, abrikosų, šviesiai rudi, kartais smėliniai ar net kelių atspalvių deriniai.
Šis šuo žinomas kaip itin prisirišęs prie žmogaus, mėgstantis artimą fizinį kontaktą, glostymą ir bendravimą. Dauguma Maltipu yra žaismingi, linksmi, gana jautrūs šeimininko nuotaikoms, todėl gerai tinka šeimoms, kuriose daug laiko praleidžiama namuose. Su vaikais elgiasi draugiškai, tačiau dėl mažo dydžio su labai mažais vaikais reikia atsargumo, kad augintinis nebūtų netyčia sužeistas.
Šios veislės atstovai dažniausiai pakankamai socialūs kitų šunų ir nepažįstamųjų atžvilgiu, tačiau gali būti lojūs pranešdami apie atėjusius svečius ar keistus garsus. Ilgesnis buvimas vienam gali kelti stresą, todėl būtina ankstyva socializacija ir palaipsninis pratimas trumpam likti be žmogaus, kad būtų išvengta išsiskyrimo nerimo.
Nors Maltipu fiziniai poreikiai nėra dideli, jiems reikalingi reguliarūs, bet ne alinantys pasivaikščiojimai – dažniausiai užtenka kelių trumpų išėjimų ir žaidimų per dieną. Dėl intelektualumo ir smalsumo būtina užtikrinti ir protinę stimuliaciją: interaktyvius žaislus, paprastas kvapų paieškas, mokymą naujų komandų.
Kailio priežiūra – vienas svarbiausių aspektų. Rekomenduojama šukuoti bent 3–4 kartus per savaitę, o kailį kirpti kas 6–10 savaičių, priklausomai nuo augimo intensyvumo ir pageidaujamos formos. Reguliariai tikrinamos ausys, trumpinami nagai, prižiūrima dantų higiena, nes maži šunys linkę į dantų akmenų susidarymą.
Dresūra dažniausiai palanki ir produktyvi, nes augintinis greitai perpranta užduotis ir noriai dirba už skanėstus ar pagyrimus. Svarbu naudoti švelnius, pozityvius metodus – ši veislė gana jautri griežtam tonui, gali susikaustyti ar tapti drovi. Nuoseklumas ir aiškios taisyklės padeda išvengti pernelyg įkyraus ar lojimo formos elgesio.
Nors Maltipu neretai pasižymi vadinamuoju hibridiniu gyvybingumu, jie gali paveldėti kai kuriuos tėvinių veislių sveikatos sutrikimus. Tarp dažniau pasitaikančių minėtini kelio girnelės išnirimas (patelės liuksacija), dantų ir dantenų ligos, ašarojančios akys, taip pat tam tikros paveldimos akių patologijos. Kai kuriems individams pasitaiko alergijų ar odos jautrumo.
Siekiant išlaikyti gerą būklę, svarbu kontroliuoti kūno svorį – šis mažas šuo gali lengvai nutukti, jei gaus daug skanėstų ir mažai judės. Reguliarūs veterinariniai patikrinimai, kruopščiai subalansuota mityba ir kokybiškas pašaras padeda užtikrinti ilgą ir aktyvų gyvenimą, dažnai siekiantį 12–15 metų ir daugiau.