Lygiaplaukis retriveris susiformavo XIX amžiuje Didžiojoje Britanijoje. Veislė buvo kuriama medžiotojų, kuriems reikėjo patikimo šuns paukščių ir smulkiosios medžioklės grobio sunešimui. Šio retriverio giminystės šaknys siejamos su senaisiais vandens šunimis, seteriais ir St. John tipo šunimis iš Kanados.
Ankstyvaisiais laikais šios veislės atstovai buvo ypač vertinami dėl gebėjimo dirbti tiek sausumoje, tiek vandenyje. Vėliau, atsiradus labradorams ir auksaspalviams retriveriams, jų populiarumas sumažėjo, tačiau veislė buvo išsaugota entuziastų pastangomis. Šiandien tai vis dar aktyviai medžioklei naudojamas, bet ir kaip šeimos draugas vertinamas šuo.
Šis šuo yra vidutinio į didelį dydžio, atletiškos ir harmoningos kūno sandaros. Galva ilga ir plokščia, be ryškaus stopo, snukis tiesus, žandikauliai stiprūs. Akys tamsios, išraiškingos, suteikiančios protingą ir draugišką žvilgsnį. Ausys vidutinio dydžio, prigludusios prie galvos. Kailis tankus, tiesus ir lygus, prigludęs prie kūno, su tankiu pavilniu, gerai saugančiu nuo drėgmės ir šalčio.
Dažniausios spalvos – vientisa juoda ir kepeninė ruda. Uodega tiesi, aktyviai judanti, bet be plunksnos, kaip pas kai kuriuos kitus retriverius. Bendra išvaizda elegantiška, bet kartu ir aiškiai darbinė, be per didelės masės.
Šios veislės atstovai garsėja džiaugsminga ir optimistine nuotaika. Tai labai žmogui orientuotas augintinis, kuris mėgsta būti dėmesio centre. Šuo dažniausiai draugiškas tiek šeimos nariams, tiek svečiams, todėl kaip sargas nėra labai patikimas, nors gali įspėti lojimu. Tinkamai socializuotas retriveris puikiai sutaria su vaikais ir kitais šunimis, dažnai priima ir kates, jei su jomis supažindinamas anksti. Temperamentas aktyvus, žaismingas ir kartais šiek tiek „amžinai jaunas“, todėl jaunam šuniui būdingas gyvumas gali varginti ramesnius žmones. Dėl stipraus prisirišimo šiems šunims sunkiau pakeliamas ilgas buvimas vieniems.
Lygiaplaukio retriverio priežiūra daugiausia susijusi su fizinio ir protinio krūvio užtikrinimu. Šiam šuniui reikia ilgesnių pasivaikščiojimų, bėgiojimo, žaidimų su kamuoliu ar aporto mankštų. Puikiai tinka darbas uosle, šunų sportas, pavyzdžiui, agility ar obedience. Kailio priežiūra palyginti paprasta: pakanka šukuoti kartą ar du per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – dažniau.
Svarbu reguliariai tikrinti ausis, ypač po maudynių vandenyje, ir laiku nukirpti nagus. Dresūra turėtų būti nuosekli, paremta pozityviu pastiprinimu, nes šie šunys jautrūs grubiam tonui. Jie labai imlūs, greitai perpranta komandas, bet per mažas užimtumas gali paskatinti nepageidaujamą elgesį, pavyzdžiui, daiktų graužimą.
Kaip ir dauguma didesnių veislių, šie šunys turi polinkį į klubo ir alkūnės sąnarių displaziją, todėl svarbu rinktis atsakingus veisėjus. Gana dažnai minimos paveldimos akių ligos, tokios kaip katarakta ar tinklainės atrofija. Yra padidėjusi kai kurių navikų rizika, todėl būtina reguliari veterinarinė apžiūra ir stebėjimas. Dėl gero apetito šios veislės atstovai linkę priaugti svorio, jei trūksta judėjimo ar maistas per kaloringas.
Rekomenduojamas subalansuotas šėrimas, porcijų kontrolė ir kelių mažesnių maitinimų per dieną praktika. Tinkamai prižiūrimas ir pakankamai judantis šuo dažniausiai sulaukia solidžaus amžiaus ir išlieka aktyvus iki vėlyvos senatvės.