Levretė, dar vadinama italų kurtu, yra viena seniausių miniatiūrinių kurtų veislių. Panašius šunis vaizduoja dar senovės Egipto ir Romos artefaktai, o vėliau jie tapo Europos diduomenės rūmų palydovais. Renesanso laikotarpiu šios veislės atstovai ypač išpopuliarėjo Italijoje ir Prancūzijoje, kur buvo laikomi dvaro damų numylėtiniais.
Nors fizinė struktūra panaši į stambių kurtų, veislė labiau prisitaikė prie kambarinio gyvenimo ir kompaniono vaidmens. Šiandien levretės vertinamos kaip elegantiški, jautrūs ir rafinuoto būdo augintiniai.
Šis šuo yra itin grakštus, lengvo kaulo, su gilia krūtine ir įtrauktu pilvu. Kūno linijos sudaro aiškų, sauso tipo kurtams būdingą siluetą. Galva siaura, pailga, su ilga, plona nosimi ir subtiliais bruožais. Akys vidutinio dydžio, tamsios ir išraiškingos, suteikiančios žvilgsniui švelnumo ir kiek melancholijos.
Ausys mažos, rožės formos, prigulusios prie galvos. Kojos ilgos, labai plonos, bet tvirtos, judesiai lengvi ir elastingi, primenantys gazelės žingsnį. Kailis ypač trumpas, prigludęs ir beveik be pavilnės, todėl jie atrodo tarsi „nuogi“ lyginant su daugeliu kitų veislių.
Šios veislės atstovai pasižymi dvilypiu temperamentu: namuose jie dažnai ramūs, net kiek tingūs, o lauke gali staiga išjudėti ir tapti labai greiti bei žaismingi. Levretės glaudžiai prisiriša prie savo šeimininko ir neretai renkasi vieną „mylimiausią“ žmogų.
Dėl didelio jautrumo jos blogai toleruoja šiurkščią elgesį ir pakeltą toną. Su vaikais šie šunys dažniausiai draugiški, tačiau geriau tinka ramesniems, vyresniems vaikams, kurie supranta, kad augintinis trapus fiziškai ir emociškai. Su kitais šunimis jie linkę sutarti, tačiau dėl stipraus grobio instinkto gali persekioti mažus gyvūnus lauke.
Trumpas kailis beveik nereikalauja sudėtingos priežiūros, pakanka reguliariai perbraukti gumine pirštine ir palaikyti odos švarą. Dėl mažo riebalų sluoksnio ir menko pavilnės šie šunys labai jautrūs šalčiui, todėl žiemą būtini drabužiai ir trumpesni pasivaikščiojimai. Italų kurtas geriausiai jaučiasi gyvendamas namuose, kur yra šilta ir sausa, o bėgiojimui turi saugią aptvertą teritoriją.
Dresūra turi būti švelni, paremta teigiamu pastiprinimu, nes ši veislė greitai užsiblokuoja patirdama spaudimą. Nors jie protingi, gali atrodyti užsispyrę ar išsiblaškę, ypač lauke, kur suveikia medžioklės instinktai. Svarbi ankstyva socializacija, kad augintinis išmoktų pasitikėti žmonėmis, kitais šunimis ir įvairiomis situacijomis.
Nors levretės paprastai gyvena ilgai, jos turi keletą specifinių sveikatos rizikų. Dėl labai plonų kaulų dažnesni galūnių lūžiai, ypač šuniukams ar pernelyg aktyviems gyvūnams ant slidžių paviršių. Taip pat pasitaiko kelio girnelės išnirimų ir dantų problemų, nes smulki galva gali lemti dantų susigrūdimą.
Kai kuriems šunims diagnozuojamos autoimuninės ar genetinės ligos, todėl svarbu rinktis veislynus, kurie atlieka sveikatos patikras. Dėl jautrios odos ir menko riebalų sluoksnio šis augintinis prastai toleruoja didelius temperatūros svyravimus ir saulės nudegimus. Tinkama mityba, svorio kontrolė, atsargus fizinis krūvis ir reguliarūs veterinariniai patikrinimai padeda palaikyti gerą savijautą ir ilgaamžiškumą.