Leonbergerio istorija prasidėjo XIX amžiaus pirmoje pusėje Vokietijoje, mažame Leonbergo mieste. Vietos tarybos narys Heinrichas Essigas siekė sukurti įspūdingą, liūtą primenantį šunį, kuris būtų miesto vizitinė kortelė. Manoma, kad veislei pagrindą sudarė niūfaundlandų, senųjų ilgaplaukių senbernarių ir Pirėnų kalnų šunų kraujas. Šie šunys greitai išpopuliarėjo Europos dvaruose ir tarp kilmingųjų. Vėliau jie buvo vertinami ir kaip ūkio pagalbininkai bei gelbėtojai prie vandens. Po abiejų pasaulinių karų veislei grėsė išnykimas, tačiau entuziastai atkūrė populiaciją, išlaikydami pusiausvyrą tarp darbinio ir šeimos šuns savybių.
Šios veislės atstovai yra labai dideli, tvirti ir gerai proporcingi. Patinai paprastai būna masyvesni, su ryškesne galvos forma ir platesne krūtine. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties gogu, nugara tvirta, juosmuo raumeningas. Galva plati, tačiau ne šiurkšti, su švelniu, protingu žvilgsniu. Būdinga juoda kaukė, kuri suteikia išraišką ir pabrėžia akis.
Kailis vidutinio ilgio ar ilgas, tankus, dvigubas, su gausia pavilne. Jis gerai saugo nuo šalčio ir drėgmės. Ant kaklo ir krūtinės dažnai formuojasi karčiai, ypač pas patinus, todėl šuo dar labiau primena liūtą. Spalvos svyruoja nuo šviesiai gelsvos iki rausvai rudos, visada su juoda kauke. Galimos nedidelės baltos dėmės ant krūtinės ar letenų galiukų, jei jos ne per ryškios. Uodega vešli, nešiojama žemiau nugaros linijos, ramybės būsenoje nusvirusi.
Šis šuo garsėja stabilia psichika ir ramia, tačiau budria laikysena. Šeimos rate jis paprastai švelnus, meilus ir kantrus. Dėl savo dydžio ir stipraus prisirišimo prie žmonių augintinis dažnai vadinamas šešėliu, nes noriai seka paskui šeimininką. Šios veislės atstovai retai būna agresyvūs be priežasties, tačiau gali būti santūrūs su nepažįstamais. Svarbi ankstyva ir nuosekli socializacija, kad šuo išmoktų užtikrintai jaustis įvairiose situacijose.
Su vaikais dažniausiai elgiasi labai švelniai, bet dėl įspūdingo dydžio reikia atsakingos priežiūros. Leonbergeris paprastai sutaria su kitais šunimis ir naminiais gyvūnais, ypač jei su jais auga nuo mažens. Jam reikia artimo kontakto su šeima, todėl šios veislės šunys netinka gyventi izoliuoti voljere be žmonių dėmesio.
Auklėjimą būtina pradėti anksti, kol šuniukas dar nėra labai sunkus ir lengviau valdomas fiziškai. Leonbergeris imlus mokymui, tačiau gali būti kiek užsispyręs, jei komandos jam atrodo beprasmės. Geriausiai veikia švelni, nuosekli, pagyrimais ir gardėsiais paremta dresūra. Rekomenduojamos paklusnumo pamokos, bendras darbas su žmogumi, pavyzdžiui, kaniterapija ar su vandeniu susijusi veikla.
Energijos lygis vidutinis ar kiek aukštesnis. Šiam šuniui reikia kasdien ilgesnių pasivaikščiojimų ir progos laisviau pajudėti saugioje teritorijoje. Ilgų intensyvių bėgimų jauname amžiuje reikėtų vengti, kad nepažeistumėte sąnarių. Suaugęs augintinis mielai lydi šeimininką žygiuose, plaukioja ar užsiima kitomis veiklomis gryname ore.
Kailio priežiūra gana intensyvi. Reikia reguliariai šukuoti bent kelis kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – beveik kasdien. Reikėtų kruopščiai iššukuoti pavilnę, kad nesusidarytų susivėlimai, ypač už ausų, pažastyse ir užpakalinėse letenose. Taip pat būtina stebėti ausų švarą, nagų ilgį ir dantų būklę.
Kaip ir daugeliui labai didelių veislių, šiai būdingos sąnarių ir kaulų problemos. Dažniausiai minima klubo ir alkūnės sąnario displazija, todėl atsakingi veisėjai tėvams daro rentgeno tyrimus. Taip pat pasitaiko alkūnės osteochondrozė ir kitos augimo periodui būdingos ortopedinės bėdos, jei šuniukas šeriamas netinkamai ar patiria per didelį krūvį.
Leonbergeriai turi polinkį į tam tikras širdies ligas, ypač dilatacinę kardiomiopatiją. Neproporcingas svorio didėjimas gali pabloginti širdies ir sąnarių būklę, todėl svarbu kontroliuoti mitybą. Dėl gilaus krūtinės ląstos formos egzistuoja skrandžio užsisukimo rizika, todėl rekomenduojama šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir vengti intensyvaus krūvio iškart po maitinimo.
Reguliarios veterinaro apžiūros ir atsakinga veisėjo atranka padeda sumažinti paveldimų ligų riziką. Tinkamai prižiūrimas ir subalansuotai maitinamas šios veislės šuo gali ilgai išlikti aktyvus ir džiaugtis kokybišku gyvenimu šalia šeimos.