Lenkų medžioklinis šuo susiformavo pietinėje ir pietryčių Lenkijoje, kalvotose bei miškingose vietovėse. Čia reikėjo tvirto, geru uosle pasižyminčio skaliko, galinčio dirbti kalnuotu reljefu ir tankiuose miškuose. Manoma, kad ši veislė kilo iš senųjų lenkų skalikų, sukryžmintų su kitais europiniais medžiokliniais šunimis. Atranka buvo griežtai darbinė, todėl ilgą laiką šie šunys buvo mažai žinomi už Lenkijos ribų. Šiandien veislė atgimsta kaip universalus miškų medžioklės pagalbininkas ir ištikimas šeimos augintinis.
Tradiciniame ūkių gyvenime šis šuo padėdavo medžiojant kanopinius žvėris, kartais ir smulkesnę žvėrieną. Šios veislės atstovai garsėjo gebėjimu dirbti pėdsaku net po kelių valandų ar dienų. FCI veislę oficialiai pripažino kaip skaliką, pabrėždama jos stiprų uoslės potencialą ir ryškų medžioklinį charakterį.
Lenkų medžioklinis šuo yra vidutinio dydžio, tvirto ir kompaktiško sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, o nugara raumeninga. Galva proporcinga, su aiškiai matomu pakaušio gumbu ir švelniai išreikšta kaukolės bei snukio linija. Ausys vidutinio ilgio, nuleistos, prigludusios prie skruostų ir apvalintais galais.
Kailis trumpas arba vidutinio ilgio, tankus, su geru pavilniu, saugančiu nuo lietaus ir šalčio. Dažniausiai pasitaiko juoda spalva su įrudžiu, taip pat tamsiai rudos ar kepeninės variacijos su įrudžiu. Žymėjimas įprastai koncentruojasi aplink snukį, ant antakių, ant kojų ir po uodega. Bendras įspūdis – tvirtas, darbui pritaikytas šuo, galintis ilgai išlaikyti tempą lauke.
Šios veislės charakteris subalansuotas, ramus namuose, tačiau lauke atsiskleidžia kaip energingas medžioklės partneris. Šuo labai prisiriša prie šeimos ir dažnai renkasi vieną pagrindinį žmogų, su kuriuo dirba glaudžiausiai. Tinkamai socializuotas augintinis draugiškas vaikams, bet dėl medžioklinio instinkto reikia stebėti santykį su mažais gyvūnais.
Šie šunys iš prigimties šiek tiek atsargūs su nepažįstamais, tačiau ne agresyvūs. Jie gerai saugo teritoriją ir lojimu praneša apie atvykėlius. Smalsus, intelektualus temperamento tipas reikalauja užduočių ir užimtumo. Be veiklos šuo gali tapti irzlus, pradėti loti be reikalo ar ieškoti užsiėmimo pats.
Trumpas kailis reikalauja minimalios priežiūros: užtenka reguliaraus šukavimo kartą per savaitę ir intensyvesnio šėrimosi metu. Svarbu prižiūrėti ausis, nes nuleistos ausys linkusios kaupti drėgmę ir nešvarumus. Nagus, dantis ir odą reikėtų tikrinti taip pat kaip ir kitų aktyvių veislių.
Dresūra turėtų būti nuosekli, paremta aiškiomis taisyklėmis ir teigiamu pastiprinimu. Šios veislės atstovai protingi, tačiau kartais užsispyrę ir linkę vadovautis uosle labiau nei šeimininko nurodymais. Geriausiai jie reaguoja į trumpas, motyvuojančias treniruotes ir aiškų darbo tikslą. Labai naudingi pėdsakų, kraujo pėdsakų sekimo ir paieškos žaidimai, kurie nukreipia medžioklinį instinktą tinkama vaga.
Lenkų medžioklinis šuo laikomas bendrai gana sveika veisle, tačiau kaip ir dauguma vidutinio dydžio šunų, gali turėti polinkį į klubo ar alkūnės sąnarių displaziją. Atsakingi veisėjai tiria veislei naudojamus šunis ir stengiasi sumažinti riziką palikuonims. Dėl aktyvaus gyvenimo būdo svarbi gera raumenų, raiščių ir sąnarių būklė, todėl šuniukų nereikėtų per anksti apkrauti intensyviu bėgimu ar šokinėjimu.
Ilgesnės ausys gali lemti ausų uždegimų riziką, ypač jei šuo dažnai plaukioja ar vaikšto drėgnose vietose. Reguliari ausų apžiūra ir tinkama higiena padeda išvengti problemų. Tinkama mityba ir svorio kontrolė labai svarbūs, nes viršsvoris didina sąnarių apkrovą ir trumpina aktyvų gyvenimo laiką. Su gera priežiūra šios veislės atstovai dažnai išlieka darbingos formos iki brandžios senatvės.