Kviečiaspalvis švelniaplaukis terjeras yra sena airiška veislė. Jos ištakos siekia laikus, kai Airijoje reikėjo universalaus ūkio šuns. Šios veislės atstovai talkino medžiojant kenkėjus, ganyti gyvulius ir saugoti sodybą. Manoma, kad jie yra giminingi kitoms airiškoms terjerų veislėms. Ilgą laiką tai buvo paprasto kaimo žmogaus šuo, todėl jam teko prisitaikyti prie atšiaurių sąlygų ir įvairių užduočių. Oficialiai veislė pripažinta XX amžiuje, kai pradėta sistemingai formuoti tipą ir fiksuoti standartą. Nuo to laiko ji pamažu išplito po Europą ir Šiaurės Ameriką.
Šis šuo yra vidutinio dydžio, kompaktiško ir tvirto sudėjimo. Patinai paprastai būna kiek masyvesni ir aukštesni nei kalės. Siluetas proporcingas, be perdėto sunkumo. Galva ilgesnė, su aiškiai matomu snukiu ir tvirtu žandikauliu. Akys tamsios, žvilgsnis budrus ir gyvas. Ausys mažos, nulinkusios į priekį, suteikia šuniui žaismingą išraišką. Uodega dažniausiai laikoma iškilusi, rodanti šuns pasirengimą veiklai.
Kailis – pagrindinis šios veislės bruožas. Jis vienasluoksnis, švelnus, banguotas ar lengvai garbanotas. Jauni šuniukai dažnai būna tamsesnio atspalvio, bet augdami pamažu šviesėja. Suaugusio augintinio spalva turėtų būti šilta kviečių atspalvio, be ryškių dėmių. Kailis nelinkęs gausiai šertis, tačiau be reguliaraus karpymo greitai praranda formą ir gali pradėti veltis. Tinkamai prižiūrėtas paltas krenta gražiomis sruogomis ir neerzina jautresnių žmonių.
Šios veislės šunys yra temperamentingi, bet kartu pakankamai subalansuoti. Jie dažniausiai labai prisiriša prie šeimos ir mėgsta dalyvauti kasdienėje veikloje. Paprastai gerai sutaria su vaikais, jei nuo mažens pripratinami prie įvairių situacijų. Terjerams būdingas savarankiškumas išlieka ir šioje veislėje, todėl augintinis kartais gali atrodyti užsispyręs. Jam reikia aiškių ribų ir nuoseklaus auklėjimo.
Su nepažįstamais žmonėmis šie šunys dažniausiai elgiasi draugiškai ar bent jau neutraliai. Vis dėlto jie išlieka budrūs ir įtariai įvertina neįprastus garsus ar judesius. Su kitais šunimis santykiai priklauso nuo socializacijos ir šeimininko kontrolės. Dalis šios veislės atstovų linkę dominuoti, todėl svarbu mokyti tinkamo bendravimo dar jauname amžiuje.
Kailio priežiūra reikalauja pastovumo, bet nėra pernelyg sudėtinga. Šį šunį rekomenduojama kruopščiai iššukuoti bent kartą per savaitę. Reguliarus šukavimas padeda išvengti veltinių ir tolygiai paskirsto natūralius riebalus. Maždaug kas 6–8 savaites kailį vertėtų profesionaliai pakirpti, kad išliktų tvarkinga forma. Maudoma pagal poreikį, naudojant švelnų šunims skirtą šampūną. Taip pat būtina prižiūrėti ausis, nagus ir dantis.
Dresūra turėtų prasidėti anksti ir būti pagrįsta pozityviu pastiprinimu. Šis augintinis protingas ir smalsus, tačiau gali greitai nuobodžiauti. Todėl treniruotės turi būti trumpos, įvairios ir žaismingos. Šunį motyvuoja skanėstai, žaidimai ir dėmesys. Svarbu nuosekliai reikalauti tų pačių taisyklių, nes kitaip gyvūnas bandys perimti iniciatyvą. Šios veislės šunys puikiai tinka šunų sportui: agility, obedience ar žygiams gamtoje.
Ši veislė laikoma gana tvirta ir ištverminga, tačiau jai būdingos kelios paveldimos ligos. Gali pasitaikyti klubo sąnario displazija, alkūnių problemos ir kai kurie akių susirgimai. Kai kurie šios veislės atstovai turi polinkį į baltymų praradimo žarnyno ar inkstų ligas, todėl svarbi subalansuota mityba ir profilaktiniai tyrimai. Renkantis veislyną, būtina domėtis tėvų sveikatos patikromis.
Kviečiaspalvis švelniaplaukis terjeras paprastai gyvena pakankamai ilgai, jei gauna tinkamą priežiūrą ir pakankamai judėjimo. Jam reikalingi kasdieniai pasivaikščiojimai ir aktyvios veiklos. Šis šuo gerai prisitaiko prie gyvenimo mieste, jei turi progą išlieti energiją ir glaudžiai bendrauti su šeima. Paliktas be užsiėmimo, jis gali pradėti loti, kasti ar kitaip rodyti nuobodulį.