Korsikos šuo siejamas su senomis medžioklės tradicijomis Korsikos saloje. Manoma, kad šios veislės ištakos susiformavo iš vietinių skalikų ir kitų Viduržemio regiono šunų, atgabentų prekybinių ir karinių žygių metu. Ilgus amžius šio tipo šunys talkino medžiojant šernus, stirnas ir kitus smulkesnius žvėris kalnuotoje vietovėje. Dėl atokios salos padėties veislė išlaikė gana uždarą genofondą ir buvo atrenkama pagal darbines savybes, o ne pagal parodinius standartus. Šunys turėjo būti ištvermingi, savarankiški, bet kartu pakankamai paklusnūs, kad dirbtų greta žmogaus sudėtingomis sąlygomis.
Šiandien Korsikos šuo tebėra reta ir mažai už oficialių veislynų ribų dokumentuota veislė. Tai labiau funkcionalus salos darbinis šuo, nei dekoratyvinis miesto augintinis. Vis dėlto šios veislės atstovai vis dažniau patraukia entuziastų dėmesį, kurie vertina natūralų tipą ir autentiškas darbinės kilmės savybes.
Šio šuns kūno sudėjimas sausas, raumeningas, be perteklinio masyvumo. Vidutinio dydžio kūnas pritaikytas ilgoms kelionėms kalnuose ir staigiems sprintams paskui laimikį. Galva proporcinga, su gana aiškiais bruožais, vidutinio ilgio snukiu ir tvirtais žandikauliais. Ausys dažniausiai nulėpusios, vidutinio ilgio, priglundančios prie skruostų, kas būdinga daugeliui medžioklinių skalikų tipo šunų.
Kailis trumpas arba vidutinio ilgio, prigludęs, gerai saugantis nuo lietaus ir vėjo, bet ne itin tankus. Dažnai pasitaiko juodos, rudos, rudos su įrudžiu, tigrinės ar mišrios spalvos kailis, taip pat įvairūs balti ženklai ant krūtinės, snukio ar kojų. Uodega paprastai vidutinio ilgio, laikoma žemiau nugaros linijos, judant gyvai mosuojama.
Šios veislės atstovai garsėja ištikimybe ir glaudžiu ryšiu su šeimininku. Istoriškai jie dirbo arti žmogaus, todėl linkę orientuotis į savo vadovą ir noriai bendradarbiauja, jei jaučia aiškias ribas. Tai gana energingas ir budrus augintinis, kuris jautriai reaguoja į aplinkos garsus bei judesius. Namuose paprastai ramus ir susitvardantis, tačiau lauke persijungia į aktyvų darbo režimą.
Su šeimos nariais šis šuo dažnai būna švelnus ir prisirišęs, tačiau su nepažįstamais gali būti santūrus ar net įtarius. Ankstyva socializacija ypač svarbi, kad šuo išmoktų saugiai priimti svečius, kitus šunis ir skirtingas situacijas mieste. Natūralus grobio instinktas gana stiprus, todėl gyvenant kartu su katėmis ar smulkiais gyvūnais būtina atsakinga, nuosekli adaptacija.
Šio šuns kailio priežiūra nėra sudėtinga. Paprastai pakanka reguliaraus šukavimo kartą ar du per savaitę, intensyvesnio šėrimosi sezonais pavasarį ir rudenį. Svarbu palaikyti nagų ilgį, prižiūrėti ausis ir dantis, nes aktyvūs medžiokliniai šunys linkę į smulkias traumas ir ausų uždegimus drėgnose vietovėse. Maistas turėtų būti subalansuotas ir kokybiškas, atsižvelgiant į didelį energijos poreikį.
Dresūra reikalauja nuoseklumo ir aiškių taisyklių. Šis šuo protingas, bet gali būti savarankiškas ir kartais užsispyręs. Geriausiai reaguoja į pozityvų skatinimą, trumpas, įdomias treniruotes ir aiškų užduočių tikslą. Būtinai reikalingas platus fizinis krūvis: ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, pėdsakų paieška, darbas nosimi ar žygiai kalnuose. Vien tik trumpo pasivaikščiojimo aplink namą šiam aktyviam augintiniui nepakanka.
Apie Korsikos šuns sveikatą trūksta sisteminių mokslinių duomenų, nes veislė menkai formalizuota. Vis dėlto žinant kilmę ir paskirtį, galima manyti, kad dauguma šios veislės atstovų pasižymi gana tvirta sveikata ir geru ištvermingumu. Kaip ir kiti vidutinio dydžio medžiokliniai šunys, jie gali turėti polinkį į klubo ar alkūnės sąnarių displaziją, ypač jei jauname amžiuje patiria per didelį krūvį kietu paviršiumi.
Taip pat pasitaiko ausų uždegimų dėl nulėpusių ausų ir dažnos drėgmės. Dėl aktyvaus gyvenimo būdo reikėtų stebėti pėdų pagalvėles, nagus ir odą, kad laiku pastebėtumėte įbrėžimus ar infekcijas. Reguliarūs profilaktiniai veterinaro patikrinimai, skiepai ir parazitų kontrolė padeda išlaikyti šį šunį sveiką ir darbui pasirengusį daugelį metų.