Korėjos džindo šuo kilęs iš Jindo salos Pietų Korėjoje, kur šimtmečius buvo veisiamas kaip universalus medžiotojas ir sargas. Izoliuota sala padėjo išlaikyti veislės grynumą ir savitus bruožus. Vietiniai gyventojai šiuos šunis naudojo medžioti šernus, elnius ir kitą stambesnį žvėrį. Dėl nepaprasto lojalumo ir ištvermės ši veislė tapo nacionaliniu pasididžiavimu ir yra saugoma įstatymais. Daug pasakojama istorijų apie augintinius, kurie savarankiškai rado kelią namo per didelius atstumus. Šios legendos dar labiau sustiprino jų, kaip ištikimų palydovų, įvaizdį. Šiandien šios veislės atstovai vis dar dažni Korėjoje, tačiau už jos ribų išlieka gana reti.
Šis šuo priskiriamas vidutinio dydžio špicų tipo veislėms. Jo kūnas tvirtas, gerai proporcingas, su aiškiai matomais raumenimis. Galva pleišto formos, su vidutinio dydžio stačiomis ausimis, šiek tiek pasvirusiais į priekį galiukais. Akys migdolo formos, tamsios ir išraiškingos, suteikiančios budrią, koncentruotą žvilgsnį. Uodega stora prie pagrindo, nešiojama susukta virš nugaros arba pusmėnulio forma.
Kailis dvigubas, su tankiu pavilniu ir tiesiu, vidutinio ilgio viršutiniu plauku. Jis gerai saugo nuo šalčio ir drėgmės. Dažniausios spalvos – balta, raudona, sezamo, vilko pilkumo, juoda ir įrudusi. Dėl kompaktiško sudėjimo ir galingų kojų šis augintinis judrus, geba šuoliuoti nelygiu reljefu ir išlaikyti tempą ilgesnėse distancijose.
Šios veislės atstovai garsėja ypatingu prisirišimu prie vieno ar kelių šeimos narių. Jie dažnai sudaro labai stiprų ryšį su pasirinktu žmogumi ir jį seka ištikimai. Su saviškiais šis šuo gali būti meilūs, ramūs ir net švelnūs, tačiau išlaiko tam tikrą orumą ir nepriklausomybę. Su svetimais žmonėmis jis paprastai santūrus, nepasitiki be aiškios priežasties.
Medžioklinis instinktas šioje veislėje labai stiprus. Dėl to reikalingas atsargus elgesys su mažais gyvūnais ir geras teritorijos aptvėrimas. Tipiškas džindo šuo budrus, greitai reaguoja į pasikeitimus aplinkoje, puikiai tinka kaip sargas. Tuo pačiu šis šuo nelinkęs be reikalo loti, dažniausiai balsą naudoja, kai iš tiesų mato grėsmę ar nori įspėti šeimininką.
Norint auginti šį šunį, būtina užtikrinti daug fizinės ir protinės veiklos. Geriausiai jis jaučiasi nuosavame name su saugia, aukšta tvora aptverta teritorija. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, žygiavimas ir įvairūs žaidimai lauke padeda iškrauti energiją. Nuobodžiaujantis Korėjos džindo šuo gali tapti destruktyvus arba siekti pabėgti.
Dresūra reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Ši veislė protinga, bet labai savarankiška, todėl aklai nepaklus komandai, kurios prasmės nesupranta. Geriausiai tinka pozityvūs metodai, aiškios taisyklės ir trumpi, įdomūs užsiėmimai. Ankstyva socializacija su žmonėmis ir šunimis būtina, kad sumažėtų perdėtas atsargumas ir teritorinis elgesys. Dėl stipraus charakterio šis augintinis dažniausiai nerekomenduojamas visiškiems naujokams.
Apskritai šios veislės atstovai laikomi gana sveikais ir atspariais šunimis. Tinkamai prižiūrimi jie dažnai sulaukia garbingo amžiaus be didesnių lėtinių ligų. Veisimo programose svarbu tikrinti klubo ir alkūnės sąnarius, nes gali pasitaikyti displazijos atvejų. Kaip ir kitos vidutinio dydžio veislės, jie gali turėti jautresnį virškinimo traktą, todėl tinka kokybiškas, subalansuotas pašaras.
Kailio priežiūra gana paprasta. Paprastai pakanka keletą kartų per savaitę peršukuoti, o šėrimosi sezonu tai daryti dažniau. Maudymųsi reikėtų neretinti be reikalo, kad nesusilpnėtų natūrali kailio apsauga. Reguliari ausų, dantų ir nagų priežiūra padeda išvengti kasdienių problemų. Prižiūrint šį šunį svarbu leisti jam gyventi aktyvų gyvenimą, nes judėjimas tiesiogiai prisideda prie sąnarių, raumenų ir psichikos sveikatos.