Kišu šuo kilęs iš Japonijos Kii pusiasalio kalnų, kur šimtmečiais talkino medžiotojams sekant šernus ir elnius. Atšiauriose, miškingose vietovėse formavosi šio šuns ištvermė, tylus ryžtas ir aštrūs instinktai. XX a. pradžioje veislė buvo sistemingai fiksuota vietinėse medžiotojų linijose, o 1934 m. pripažinta kaip Japonijos gamtos paminklas. Šiandien Kišu šuo tebėra gana retas už Japonijos ribų, bet pamažu atranda vietą aktyvių šeimų namuose kaip ramus, lojalus ir patikimas palydovas.
Šios veislės atstovai – vidutinio dydžio, harmoningi ir tvirti šunys, turintys pleišto formos galvą, stačias, trikampes ausis ir uodegą, nešamą žiedo ar pjautuvo forma virš nugaros. Dvigubas kailis: standus, tiesus viršutinis ir tankus pavilnis – saugo nuo drėgmės ir šalčio. Nors istoriškai pasitaikydavo raudonų ir sezamo atspalvių, šiandien dažniausias yra baltas kailis, kurį medžiotojai vertino dėl geresnio matomumo miške. Kūno proporcijos subalansuotos: aiškiai išreikštas krūtinės gylis, tvirta nugara ir sausgysliška galūnių struktūra padeda judėti tyliai ir tiksliai.
Šis šuo – ramus namuose ir susitelkęs lauke. Jam būdingas santūrumas su nepažįstamais, bet stiprus prieraišumas šeimai, neretai išskiriant vieną „savo“ žmogų. Kišu šuo paprastai nėra triukšmingas, tačiau pasižymi budrumu ir gali puikiai saugoti teritoriją be perdėto lojimo. Kartu su aukštu grobio instinktu tai reiškia, kad būtina ankstyva socializacija ir atsakingas elgesys su smulkiais gyvūnais. Tinkamai ugdomas, šis augintinis tampa taikiu, pagarbiu ir patikimu šeimos nariu.
Šios veislės atstovams reikia kasdienio fizinio ir protinio krūvio: bent 60–90 minučių aktyvios veiklos, įskaitant ilgus pasivaikščiojimus, bėgiojimą, pėdsakų sekimą ar „nosework“. Dresūra turėtų remtis pozityviu pastiprinimu, aiškiomis ribomis ir trumpomis, struktūruotomis sesijomis – per didelė monotonija gali mažinti motyvaciją. Iškvietimo (recall) komandai verta skirti ypatingą dėmesį, o užmiestyje dažnai prireikia pavadėlio dėl stipraus grobio instinkto. Kailio priežiūra nesudėtinga: savaitinis šukavimas daugeliu metų laikų ir intensyvesnis šukavimas šėrimosi periodais. Reguliariai tikrinkite ausis, dantis ir nagus.
Kišu šuo laikomas gana atsparia ir ilgaamže veisle. Vis dėlto pasitaiko pavienių klubo sąnario displazijos, girnelės išnirimų ar akių vokų sandaros sutrikimų (pvz., entropiono) atvejų, todėl svarbu rinktis atsakingus veisėjus su sveikatos patikromis. Subalansuota mityba ir stabilus kūno svoris padeda išvengti sąnarių perkrovos. Dėl tankaus pavilnio jie puikiai tvarkosi šaltyje, o šilumos bangų metu būtinas šešėlis, vanduo ir saikingo intensyvumo veikla. Tinkamai prižiūrimi šios veislės šunys dažnai sulaukia 12–15 metų, išlaikydami gerą darbinį tonusą ir aiškų protą.