Katalonų aviganis kilęs iš Ispanijos šiaurės rytų, ypač Katalonijos ir Pirėnų regiono. Šimtmečius šie šunys talkino piemenims, ganė avių ir galvijų bandas sudėtingame kalnų reljefe. Manoma, kad veislė susiformavo kryžminantis vietiniams piemenių šunims su kitais Viduržemio baseino aviganiais. Šis augintinis buvo vertinamas ne tik dėl darbo savybių, bet ir dėl gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus. XX amžiaus pradžioje buvo sudaryti pirmieji veislės aprašai, o vėliau ją pripažino ir FCI. Po abiejų pasaulinių karų veislės populiarumas sumažėjo, tačiau vietos ūkininkai padėjo ją išsaugoti. Pastaraisiais dešimtmečiais šios veislės atstovai vis dažniau laikomi ir kaip šeimos šunys.
Šis šuo yra vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo ir gerai išvystyta raumenų sistema. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, bet ne per plati. Uodega gali būti pilno ilgio arba natūraliai trumpa, priklausomai nuo genetinių ypatybių. Galva proporcinga, su aiškiu, bet ne per ryškiu perėjimu nuo kaktos prie snukio. Akys tamsios, išraiškingos, dažnai suteikiančios šuniui budrią ir šiek tiek rimtą žvilgsnį. Ausys vidutinio dydžio, trikampės, dažniausiai nulėpusios į šonus.
Didžiausias šio kalnų piemens išskirtinumas – ilgas, šiurkštokas ir tankus kailis. Dengiamasis plaukas gana grublėtas, o pavilnė tanki, sauganti nuo šalčio ir drėgmės. Dažnos spalvos – įvairūs fawn, smėliniai, pilkai margi, rusvai juodi ir vilko atspalviai, neretai su tamsesniu snukiu. Kailis neretai sudaro vadinamąjį „natūralų“ įvaizdį, todėl augintinis atrodo šiek tiek pasišiaušęs, tačiau tai yra funkcionalus, o ne dekoratyvus bruožas.
Šios veislės atstovai garsėja ištikimybe ir stipriu prisirišimu prie savo šeimos. Jie paprastai santūriai žiūri į nepažįstamuosius, bet namuose būna švelnūs ir artimi su saviškiais. Dėl ganymo instinkto šuo dažnai mėgsta kontroliuoti situaciją ir stebėti visų šeimos narių judėjimą. Su vaikais elgiasi kantriai, tačiau labai aktyvių žaidimų metu reikalinga priežiūra, kad nenorom nepradėtų „ganyti“ stumdant ar timptelint drabužius.
Katalonų aviganis paprastai gana rezervuotas triukšmingose vietose, vertina aiškią struktūrą ir rutiną. Jis jautriai reaguoja į šeimininko nuotaikas, todėl šiurkšti dresūra jam netinka. Tinkamai socializuotas augintinis sutaria su kitais šunimis ir gali bendrauti su katėmis, jei su jomis supažindinamas anksti. Dėl budraus charakterio ir sargo instinkto jis dažnai įspėja lojimu apie atvykusius svečius.
Šiai veislei būtinas gausus fizinis ir protinis krūvis. Kasdien reikalingi ilgi pasivaikščiojimai, laisvo judėjimo galimybė ir užduotys, skatinančios mąstymą. Puikiai tinka paklusnumo, ganymo, agility ar kitos aktyvios sporto šakos. Be užduočių šuo gali tapti neramus, pradėti loti ar ieškoti veiklos savarankiškai. Dresūra turi būti nuosekli, paremta pozityviu pastiprinimu ir aiškiomis taisyklėmis. Šis intelektualus aviganis greitai supranta komandas, bet gali bandyti spręsti savaip, jei mato prasmės stoką.
Kailio priežiūra reikalauja reguliaraus šukavimo, ypač kailiui keičiantis sezono metu. Bent kelis kartus per savaitę reikėtų gerai iššukuoti visą kūną, kad nesusidarytų sąvėlos, ypač už ausų ir pažastyse. Maudymas atliekamas pagal poreikį, vengiant per dažno šampūno naudojimo, kad neišsausėtų oda. Ausis ir akis būtina periodiškai tikrinti, nagus kirpti, jei jie natūraliai nešlifuojasi. Gerai subalansuota mityba ir reguliari veterinarinė patikra padeda išlaikyti šuns sveikatą optimalioje būklėje.
Apskritai katalonų aviganis laikomas gana tvirta ir sveika veisle. Vis dėlto, kaip ir kitiems vidutinio dydžio aviganiams, jam gali pasitaikyti klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Rekomenduojama rinktis veislynus, kurie atlieka sąnarių rentgeno tyrimus veisliniams šunims. Kartais pasitaiko akių problemų, pavyzdžiui, katarakta ar tinklainės ligos, todėl svarbios profilaktinės akių apžiūros.
Dėl tankaus kailio karštu oru būtina užtikrinti pavėsį ir pakankamą vandens kiekį. Svarbu vengti intensyvių treniruočių didžiausios dienos kaitros metu. Subalansuotas judėjimas, neperkraunant augančio šuns sąnarių, padeda išvengti ortopedinių problemų ateityje. Esant tinkamai priežiūrai ir fiziniam krūviui, šios veislės atstovai dažnai sulaukia garbaus amžiaus ir išlieka aktyvūs iki senatvės.