Katahulos leopardinis šuo laikomas pirmąja oficialia Luizianos valstijos veisle. Šios veislės šaknys siekia vietinių indėnų šunis, ispanų mastifus ir prancūzų medžioklinius šunis. Vėliau prisidėjo anglų aviganiai ir kiti darbiniai tipai. Šios veislės atstovai buvo kuriami ne parodoms, o funkcijai.
Jų pagrindinis darbas – valdyti pusiau laukinius galvijus ir kiaules pelkėtose vietovėse. Dėl to augintinis turi puikų orientavimosi jausmą, fizinę ištvermę ir didelį savarankiškumą. Šiandien jie vis dar naudojami kaip ūkių pagalbininkai, paieškos ir gelbėjimo, medžioklės šunys. Miestuose šis šuo pasirenkamas rečiau, nes jam reikia daug vietos ir aiškaus darbo.
Šios veislės kūnas tvirtas, raumeningas, bet ne griozdiškas. Siluetas stačiakampis, su giliu krūtiniu ir stipriomis galūnėmis, pritaikytomis ilgoms distancijoms. Patinai paprastai būna didesni ir masyvesni už pateles. Galva proporcinga, su ryškiu snukiu ir tvirtu žandikauliu. Akys gali būti mėlynos, rudos, gintarinės ar skirtingų spalvų, dažnai su vadinamu „stiklinės akies“ efektu. Vienas atpažįstamiausių bruožų – leopardinis, marmurinis kailio raštas. Spalvos labai įvairios: pilkai marga, mėlynai marga, ruda, raudona, juoda su baltais ar įdegio lopais. Kailis trumpas arba vidutinio ilgio, gana tankus, su nedideliu pavilniu. Tai suteikia apsaugą nuo lietaus ir saulės, bet nereikalauja sudėtingos priežiūros.
Šis šuo – tipiškas darbinis partneris, kuriam svarbiausia aiški užduotis ir veikla. Temperamentas tvirtas, nepriklausomas ir budrus. Su artimaisiais augintinis paprastai būna lojalus, meilus ir prieraišus, tačiau ne per daug lipšnus. Su svetimais žmonėmis šios veislės atstovai gali būti atsargūs ar net įtaringi, todėl reikalinga nuosekli socializacija nuo mažens.
Dėl stipraus teritorinio instinkto jie puikiai tinka kaip sargai. Su vaikais dažniausiai elgiasi pagarbiai, bet geriausiai jaučiasi šalia vyresnių, šuns taisykles suprantančių vaikų. Su kitais šunimis santykiai gali būti įvairūs. Patinai gali būti dominuojantys, ypač jei trūksta dresūros ir disciplinos. Ši veislė netinka žmonėms, ieškantiems ramaus sofutės augintinio.
Katahulos leopardinis šuo yra labai protingas, bet kartu užsispyręs ir linkęs priimti savarankiškus sprendimus. Todėl jis reikalauja patyrusio šeimininko, kuris geba nustatyti aiškias taisykles. Dresūros metodai turi būti nuoseklūs, teigiami ir paremti motyvacija, ne grubia jėga. Šios veislės atstovai puikiai dirba pėdsakų, paieškos, kaniterapijos, šunų sporto srityse.
Kasdien jiems būtinas intensyvus fizinis ir protinis krūvis. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, darbas su kvapų pėdsakais ir paklusnumo užduotys padeda išvengti destruktyvaus elgesio namuose. Nepaliktas be veiklos, toks šuo gali niokoti aplinką, loti ar bandyti pabėgti. Geriausia, kai augintinis gyvena name su saugia, aptverta teritorija ir turi kuo užsiimti.
Katahulos leopardiniai šunys laikomi gana tvirta ir ištverminga veisle, tačiau turi keletą jautresnių vietų. Dėl merle geno gali pasireikšti klausos sutrikimai, ypač šunims su labai šviesiu kailiu ir mėlynomis akimis. Dėl šios priežasties nerekomenduojama poruoti dviejų stipriai marmurinių šunų.
Taip pat pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazija, todėl svarbu rinktis veislyną, kuris tiria veislinius gyvūnus. Akylai reikia stebėti kūno kondiciją, nes aktyvumas senstant mažėja, o polinkis priaugti svorio gali didėti. Reguliari veterinarinė apžiūra, skiepai, dantų ir nagų priežiūra padeda išlaikyti gerą savijautą. Kailio priežiūra paprasta: pakanka reguliariai iššukuoti ir patikrinti odą, ypač po pasivaikščiojimų miškuose ar pelkėtose vietovėse.