Karelų lokinis šuo kilęs iš Karelijos regiono, esančio tarp Suomijos ir Rusijos. Ten šie šunys jau šimtmečius talkino medžiotojams tankiuose spygliuočių miškuose. Jų pagrindinė užduotis buvo rasti lokius, briedžius ir kitus stambius kanopinius, juos sulaikyti lojimu ir išlaikyti vietoje iki atvykstant medžiotojui.
Veislė formavosi natūralios atrankos būdu. Išlikdavo tik ištvermingiausi ir drąsiausi šunys, gebantys dirbti atšiauriomis sąlygomis. Oficialiai šios veislės standartas pradėtas kurti XX amžiaus viduryje Suomijoje. Nuo tada augintiniai išpopuliarėjo tarp medžiotojų ir šiaurietiškų šunų mėgėjų kitose šalyse.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, statiškos laikysenos ir labai tvirto sudėjimo. Galva pleišto formos, ausys stačios, vidutinio ilgio, suteikiančios budrumo išraišką. Akys paprastai tamsios, žvilgsnis atidus ir vertinantis aplinką.
Kailis dvigubas, tankus ir atsparus drėgmei bei šalčiui. Pavilnė minkšta ir gausi, o viršutinis plaukas šiurkštesnis ir gana prigludęs. Dažniausiai sutinkama juoda spalva su aiškiai matomomis baltomis dėmėmis ant krūtinės, kaklo, kojų, uodegos galiuko ar snukio. Kūnas kompaktiškas, raumeningas, uodega dažniausiai nešama užriesta virš nugaros.
Judėjimas energingas, laisvas ir užtikrintas. Šis šuo turi būti fiziškai pajėgus visą dieną dirbti nelygiame, mišku apaugusiame reljefe, todėl per didelis svoris ar sunki konstitucija laikomi trūkumais.
Šis šuo yra nepriklausomas, labai savarankiškas ir turintis stiprų grobio instinktą. Jo temperamentas gyvas, budrus ir gana valdingas, todėl jis netinka žmonėms, ieškantiems lengvai valdomo šeimos augintinio. Šios veislės atstovai prisiriša prie savo žmogaus, tačiau dažniau išlaiko tam tikrą atstumą ir orumą.
Su šeimos nariais jie gali būti meilūs ir lojalūs, bet su svetimais žmonėmis paprastai būna santūrūs, neretai abejingi. Dėl stipraus medžioklinio instinkto kai kurie šunys netoleruoja kitų smulkių gyvūnų. Su kitais šunimis neretai būna dominuojantys, ypač tos pačios lyties atstovai.
Šiai veislei būdingas ryškus teritorijos ir šeimininko saugojimo instinktas. Jie greitai reaguoja į garsus ir pokyčius aplinkoje, todėl dažnai ir garsiai loja. Tai naudinga medžioklėje, bet gyvenant mieste gali kelti iššūkių.
Karelų lokinis šuo reikalauja nuoseklios, teisingos ir tvirtos dresūros. Šios veislės atstovai yra protingi, tačiau mėgsta priimti sprendimus patys, todėl aklas paklusnumas jiems nebūdingas. Geriausiai veikia trumpi, aiškūs užsiėmimai, paremti motyvacija ir pagarba, o ne griežtomis bausmėmis.
Šiems šunims būtina daug fizinio ir protinio krūvio. Ilgi pasivaikščiojimai, žygiai miške, pėdsakų darbo pratimai ar medžioklė padeda iškrauti energiją. Gyvenimas bute įmanomas tik tada, jei kasdien užtikrinamas intensyvus judėjimas ir veiklos įvairovė. Kitaip šuo gali tapti neramus, lojantis ir destruktyvus.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga, tačiau š sheddingas ryškus. Bent kartą per savaitę reikėtų iššukuoti kailį, o šėrimosi laikotarpiais – dažniau. Vonios reikalingos retai, dažniausiai po labai purvinų išvykų į gamtą. Svarbu reguliariai tikrinti ausis, letenas ir dantis, ypač aktyviai dirbantiems šunims.
Dauguma karelų lokinių šunų pasižymi gera bendra sveikata ir tvirtu imunitetu. Vis dėlto, kaip ir daugumai vidutinių bei didesnių veislių, jiems gali pasitaikyti klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis ir stengiasi mažinti šių ligų riziką.
Kartais fiksuojamos akių problemos, tokios kaip katarakta ar tinklainės ligos, todėl rekomenduojamos periodinės akių patikros. Kadangi šios veislės atstovai aktyvūs ir dirba sudėtingoje aplinkoje, dažni pavieniai minkštųjų audinių sužalojimai, įdrėskimai ar letenų pažeidimai.
Subalansuota, ne per riebi mityba ir tinkamas fizinis krūvis padeda išlaikyti optimalią kūno kondiciją. Svarbu nepamiršti profilaktinių skiepų, nuo parazitų skirtų priemonių ir reguliarių veterinarinių patikrų, ypač vyresniame amžiuje.