Kanarų dogas, dar vadinamas Presa Canario, susiformavo Kanarų salose kaip darbinis ir sarginis šuo. Jo protėviai buvo vietiniai mastifų tipo šunys ir į salas atvežti molosai. Šie šunys buvo naudojami galvijų varovams, ūkių apsaugai ir kaip jėgos simbolis. Istoriniuose šaltiniuose minimi kaip tvirti ir bebaimiai augintiniai, gebėję atlaikyti sudėtingas salų sąlygas. Vėliau, pramonėjant žemdirbystei ir keičiantis šunų naudojimui, veislė beveik išnyko. XX a. pabaigoje entuziastai atkūrė populiaciją, laikydamiesi griežtos atrankos pagal charakterį ir sveikatą. Šiandien šis šuo vertinamas kaip stiprus, universalus sargybinis ir ištikimas šeimos gynėjas.
Ši veislė priklauso molosų tipui, todėl pasižymi labai tvirtu, raumeningu kūnu ir stambiu skeletu. Galva masyvi, stačiakampio formos, su plačiu snukiu ir ryškiais žandikauliais. Krūtinė gili, nugara tiesi ir plati, o liemuo trumpas bei stiprus. Kojos tiesios, raumeningos, suteikiančios galingą atramą. Uodega stora prie pagrindo, vidutinio ilgio, šiek tiek išlenkta. Kailis trumpas, šiurkštokas, prigludęs prie kūno, be pavilnės arba su labai menka pavilne. Dominuoja įvairūs tigriniai atspalviai, taip pat ruda, pilka ar smėlio spalva su galimomis baltomis dėmėmis krūtinės ir letenų srityje. Tipinga juoda kaukė suteikia šiam šuniui rimtą ir kiek grėsmingą išraišką.
Šios veislės atstovai yra ramūs, užtikrinti savimi ir budrūs. Namuose jie dažnai atrodo santūrūs ir lėti, tačiau prireikus reaguoja labai greitai. Su šeima šis augintinis paprastai būna švelnus ir lojalus, bet išlaiko savarankiškumą. Dėl stipraus teritorinio instinkto jis itin įtariai žiūri į nepažįstamus žmones. Socializuotas šuo geba išlikti kontroliuojamas, tačiau dažniausiai nebus atvirai draugiškas. Su vaikais gali sutarti gerai, jei nuo mažens pripranta prie jų ir vaikai elgiasi pagarbiai. Su kitais šunimis, ypač tos pačios lyties, galimas dominuojantis ar konfliktinis elgesys. Todėl svarbus atsargus supažindinimas ir nuoseklus auklėjimas.
Kanarų dogui būtina ankstyva ir apgalvota socializacija. Šuniuką reikia pratinti prie įvairių žmonių, vietų ir situacijų. Dresūra turi būti tvirta, bet teisinga, paremta aiškiomis taisyklėmis ir pastovumu. Šis šuo gerai reaguoja į trumpas, struktūruotas treniruotes, kurios derina paklusnumą ir protines užduotis. Griežtas fizinis smurtas ar rėkimas gali sukelti nepasitikėjimą ir gynybinę agresiją. Fiziškai veislė gana ištverminga, tačiau nereikalauja maratonų.
Kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai, darbas su pavadžiu ir saugus laisvas judėjimas aptvertoje teritorijoje patenkins pagrindinius poreikius. Kailio priežiūra paprasta: pakanka reguliariai iššukuoti gumine pirštine ir kartais išmaudyti. Daug svarbiau rūpintis nagų trumpinimu, ausų ir odos būklės stebėjimu, ypač raukšlių srityse.
Kanarų dogas paprastai laikomas gana tvirtu šunimi, tačiau, kaip ir kiti stambūs molosai, gali sirgti tam tikromis paveldimomis ligomis. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnių sąnarių displazija, kurią mažina atsakinga veislinė atranka ir tinkama mityba augimo laikotarpiu. Dėl didelio kūno svorio šios veislės atstovai linkę patirti sąnarių apkrovą, todėl per didelio fizinio krūvio jauname amžiuje reikia vengti. Gali pasitaikyti skrandžio išsipūtimas ir persisukimas, todėl svarbu šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir neleisti intensyviai sportuoti iškart po maitinimo.
Taip pat būtina reguliariai tikrinti akis ir odą, nes kai kuriems šunims pasireiškia alergijos ar dirginimai. Atsakingas veislynas pateiks sveikatos tyrimų rezultatus ir patars dėl tinkamos profilaktikos.