Kanados eskimų šuo yra viena seniausių Šiaurės Amerikos šunų veislių, glaudžiai susijusi su inuitų kultūra. Šie šunys šimtmečius tempė roges, padėjo medžioklėje ir gelbėjo žmonėms išgyventi itin atšiauriomis sąlygomis. Juos vertino dėl ištvermės, stipraus medžioklės instinkto ir gebėjimo dirbti komandoje.
XX amžiaus viduryje veislės populiarumui smarkiai smuko, nes pradėti naudoti sniego motociklai ir kitos transporto priemonės. Dėl to populiacija drastiškai sumažėjo ir šiandien šis šuo laikomas reta bei saugoma veisle. Dalis entuziastų Kanadoje ir kitose šalyse vykdo atkūrimo programas ir išlaiko tradicinius darbinio šuns bruožus.
Šios veislės atstovai yra tvirti, raumeningi ir proporcingo sudėjimo. Patinai dažniausiai būna žymiai stambesni už pateles, jų kaulai sunkesni, o galva masyvesnė. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, o nugara tvirta, pritaikyta sunkumų tempimui. Uodega gausiai plaukuota, dažnai nešama išlenkta virš nugaros, ypač šuniui susijaudinus.
Kailis dvigubas, labai tankus, su šiurkščiu viršutiniu plauku ir itin tankiu pavilniu, saugančiu nuo šalčio ir vėjo. Aplink kaklą dažnai matomas tarsi apykaklę primenantis storesnio kailio vainikas. Spalvos gali būti įvairios: balta su juodais, pilkais ar rudiems lopais, vilko atspalviai, taip pat beveik vientisa spalva su kontrastingu snukiu.
Šis augintinis yra labai energingas, nepriklausomas ir atsparus stresui. Jis įpratęs dirbti sunkiomis sąlygomis, todėl kasdieniam gyvenimui reikia aiškios struktūros ir tvirtos lyderystės. Šios veislės atstovai dažniausiai yra ištikimi savo šeimai, tačiau gali būti rezervuoti su nepažįstamais žmonėmis.
Dėl stipraus grobio instinkto jie linkę persekioti mažus gyvūnus, tad būtinas atsargus supažindinimas ir kontrolė. Su vaikais šie šunys gali būti draugiški, jei užaugę kartu ir jei vaikai mokomi elgtis pagarbiai. Tai nėra tipinis „sofos augintinis“, nes be darbo ar aktyvios veiklos šuo gali tapti destruktyvus, pradėti loti, kasti, ar bandyti pabėgti.
Kanados eskimų šuo reikalauja labai daug fizinės ir protinės veiklos. Idealiausia jam suteikti kinkymo, rogių ar pasipriešinimo traukimo veiklas, bėgimą prie dviračio ar intensyvų žygiavimą šaltesniu oru. Miesto bute šiam šuniui paprastai per ankšta ir per šilta, todėl geriau rinktis namus su dideliu, saugiai aptvertu kiemu.
Dėl stipraus charakterio ir savarankiškumo dresūra turi būti nuosekli, tvirta, bet be grubumo. Šios veislės atstovai greitai supranta užduotis, tačiau gali sąmoningai ignoruoti komandas, jei nemato prasmės. Ankstyva socializacija su žmonėmis ir kitais šunimis yra būtina, ypač jei planuojama laikyti kelis patinus, nes jie gali būti dominuojantys tarpusavyje. Kailio priežiūra gana intensyvi šėrimosi laikotarpiu, kai pavilnis masiškai krenta. Tada reikia dažnai šukuoti, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir oda galėtų kvėpuoti.
Nors veislė išsivystė natūraliomis sąlygomis ir pasižymi gana tvirta sveikata, yra keletas galimų rizikų. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnių sąnarių displazija, ypač jei šuo dirba per anksti ar netinkamai apkraunamas augimo laikotarpiu. Taip pat reikia stebėti akių būklę, nes gali pasireikšti paveldimos akių ligos. Dėl tankaus kailio svarbu nuolat tikrinti odą, kad laiku pastebėtumėte sudirgimus ar grybelinius pažeidimus.
Šios veislės atstovai gana gerai toleruoja šaltį, bet karštu oru greitai perkaista, todėl vasarą būtina suteikti pavėsį ir riboti aktyvias treniruotes. Tinkamai šeriami, reguliariai tikrinami pas veterinarą ir racionaliai apkraunami šunys dažnai sulaukia 10–14 metų.