Kanaano šuo laikomas viena seniausių prijaukintų veislių pasaulyje. Jo protėviai tūkstančius metų gyveno dabartinio Izraelio, Palestinos ir aplinkinių regionų dykumose. Šie šunys saugojo kaimenes, stovyklas ir padėdavo medžioklėje, bet išliko beveik pusiau laukiniai. Dėl to išsivystė stiprus savisaugos instinktas, puiki klausa ir reagavimas į menkiausius aplinkos pokyčius.
XX amžiuje kinologai susidomėjo šiais dykumos šunimis ir pradėjo kryptingą veislės formavimą. Buvo atrenkami sveiki, subalansuoto charakterio individai, išlaikant natūralią išvaizdą ir darbines savybes. Šiandien šios veislės atstovai pripažinti tarptautinėse kinologų organizacijose ir naudojami kaip sarginiai, sportiniai bei šeimos šunys. Vis dėlto juose iki šiol jaučiama laukinė kilmė, todėl jie reikalauja pagarbos ir supratimo.
Kanaano šuo yra vidutinio dydžio, proporcingo kūno sudėjimo ir sausos konstitucijos. Patinai paprastai atrodo kiek masyvesni, patelės elegantiškesnės, bet abi lytis išlaiko atletišką, vikrų siluetą. Galva pleišto formos, su aiškiu, bet ne perdėtu perėjimu tarp kaktos ir snukio. Ausys stačios, trikampės, labai judrios ir jautrios garsams.
Kailis dvigubas, su tankiu pavilniu ir tiesiu, standesniu viršutiniu plauku. Dangos ilgis nuo trumpo iki vidutinio, prisitaikęs prie karštų dienų ir vėsių naktų. Dažnos spalvos – baltas su įvairių atspalvių dėmėmis, smėlio, rusvas, raudonai rusvas, juodas, taip pat šių tonų deriniai. Uodega apvali, nešama virš nugaros lengvu žiedu, ypač kai šuo budrus ar susijaudinęs.
Šios veislės dvasia labai skiriasi nuo daugelio šiuolaikinių, žmogui itin orientuotų šunų. Šie augintiniai yra nepriklausomi, atsargūs su nepažįstamaisiais ir dažnai ilgai vertina situaciją prieš priimdami sprendimą. Su šeima jie tampa ištikimi, prisirišę ir budrūs, bet retai būna pernelyg meilūs ar lipšnūs. Tai šuo, kuris labiau mėgsta būti šalia, o ne ant kelių.
Kanaano šuo pasižymi stipria teritorijos ir šeimos apsaugos nuojauta. Jis greitai pastebi kiekvieną pokytį aplinkoje ir apie tai praneša lojimu. Šios veislės atstovai paprastai gerai sutaria su vaikais, jei nuo mažens tinkamai socializuojami ir jei vaikai elgiasi pagarbiu, ramiu būdu. Su kitais šunimis jie gali būti rezervuoti ar dominuojantys, todėl reikalingas nuoseklus socializavimas ir atidi pažintis su naujais gyvūnais.
Kanaano šuo yra protingas, bet labai savarankiškas. Jis greitai perpranta komandas, tačiau ne visada mato prasmę jas vykdyti. Dėl to būtinas pozityvus, aiškus ir ramus dresūros stilius, be grubumo ir spaudimo. Šis šuo geriausiai dirba, kai suvokia užduoties tikslą ir jaučiasi partneriu, o ne aklu vykdytoju.
Itin svarbi ankstyva ir plataus spektro socializacija. Šuniukas turi susipažinti su įvairiomis vietomis, žmonėmis, garsais ir paviršiais, kad suaugęs neišsiugdytų perdėto įtarumo ar baimingo elgesio. Kasdien jam reikia ilgesnių pasivaikščiojimų, galimybės laisvai lakstyti saugioje aptvertoje zonoje ir protinių užduočių. Tinka pėdsekystė, paieškos žaidimai, paprastesnės rally obedience ar kitos veiklos, kur galima naudoti nosį ir protą.
Kanaano šuo laikomas gana tvirta ir natūraliai sveika veisle. Dėl ilgalaikės atrankos atšiauriomis sąlygomis dažniausiai pasitaiko mažiau paveldimų ligų nei daugelyje dekoratyvinių veislių. Vis dėlto veisime būtina tikrinti klubų ir alkūnių sąnarius, stebėti akių būklę ir išlaikyti normalų kūno svorį. Atsakingi veisėjai atlieka sveikatos tyrimus ir kruopščiai planuoja poravimus.
Kailio priežiūra gana paprasta. Užtenka reguliariai šukuoti, intensyviau šerimosi sezonu, kai keičiasi pavilnė. Maudymas reikalingas tik esant būtinybei, kad nebūtų pažeista natūrali odos ir kailio apsauga. Nagų kirpimas, dantų priežiūra ir ausų apžiūra turėtų būti įprasta rutina. Šiai veislei būtinas saugiai aptvertas kiemas arba patikimas pavadėlis, nes gerai išvystyta uoslė ir budrumas gali paskatinti vytis judančius objektus ar tyrinėti aplinką toliau, nei leidžiama.