Juodas su įrudžiu kunhaundas kilęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Veislė buvo kuriama tam, kad galėtų sekti elnių, meškų ir pumų pėdsakus įvairiomis sąlygomis. Šie šunys geba dirbti kalnuotose vietovėse, tankiuose miškuose ir drėgnose pelkėse. Tam buvo naudojami anglų ir prancūzų skalikai, garsėję puikia uosle ir atkaklumu. Ilgainiui susiformavo labai ištvermingas ir balsingas medžioklinis šuo. Ši veislė iki šiol plačiai naudojama medžioklei Šiaurės Amerikoje. Europoje ir Lietuvoje šis šuo vis dar gana retas ir dažniau laikomas entuziastų bei medžiotojų.
Šios veislės atstovai yra stambūs, tvirti ir raumeningi, aiškiai primenantys klasikinius skalikus. Patinai paprastai būna didesni ir masyvesni už pateles. Galva ilga, su aiškiai išreikštu kaukolės ir snukio perėjimu. Ausys ilgos, žemai statytos, plonos, siekia bent iki nosies galo. Akys migdolo formos, dažniausiai tamsiai rudos, suteikiančios ramų, kiek melancholišką žvilgsnį.
Kailis trumpas, tankus ir gana šiurkštus, gerai saugo nuo lietaus ir šalčio. Dominuoja juoda spalva su ryškiais įrudžiais žymenimis ant snukio, antakių, krūtinės, kojų ir po uodega. Šis spalvų derinys yra veislės skiriamasis bruožas. Uodega gana ilga, nešama šiek tiek išlenkta, aktyvaus darbo metu laikoma aukščiau nugaros linijos. Judesiai laisvi, energingi ir užtikrinti.
Šis šuo buvo sukurtas intensyviam darbui, todėl namuose dažnai išlieka aktyvus ir nuosekliai budrus. Šios veislės atstovai paprastai ištikimi ir prisirišę prie savo šeimos, mėgsta žmonių draugiją ir fizinį kontaktą. Dažnai gerai sutaria su vaikais, ypač jei nuo mažens buvo socializuoti ir pripratinti prie šeimos gyvenimo. Vis dėlto jie išlieka medžiokliniai skalikai, todėl gali būti gana savarankiški ir užsispyrę.
„Balsas“ yra vienas ryškiausių šio augintinio bruožų. Kunhaundai turi gilią, toli sklindančią lojimo ir kaukimo manierą. Miesto sąlygomis tai gali kelti iššūkių, ypač jei šuo paliekamas be veiklos ar per mažai vedžiojamas. Norint suvaldyti įgimtą medžioklinį instinktą, būtina nuosekli socializacija su kitais gyvūnais ir saugus pasivaikščiojimas su pavadėliu.
Kailio priežiūra yra gana paprasta. Pakanka reguliariai iššukuoti trumpu šeriu šepečiu, kad pasišalintų negyvos plaukų ataugos. Šerimasis vidutinis, dažniau pastebimas sezoniškai. Svarbu reguliariai tikrinti ir valyti ilgas ausis, nes jos linkusios kaupti drėgmę ir purvą. Taip sumažinama ausų uždegimų rizika. Reikalinga ir nagų priežiūra, ypač jei šuo mažiau bėgioja natūraliose dangose.
Dresūra gali būti iššūkis net ir patyrusiam šeimininkui. Kunhaundai protingi, tačiau linkę priimti savarankiškus sprendimus, ypač pajutę kvapą. Geriausiai veikia trumpi, nuoseklūs užsiėmimai ir aiškios taisyklės. Būtina ankstyva paklusnumo mokykla, patikimas atsakymas į šaukimą ir pavadėlio kontrolė. Šios veislės šunims reikia daug fizinio krūvio ir uoslės užduočių. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, pėdsakų sekimo žaidimai ir darbas miške padeda išvengti destruktyvaus elgesio.
Juodas su įrudžiu kunhaundas laikomas gana tvirta ir ištverminga veisle. Vis dėlto, kaip ir daugeliui didesnių šunų, jam būdinga klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Atsakingi veisėjai tikrina veislinius gyvūnus ir parenka genetiškai sveikesnes linijas. Dėl ilgų ausų gali pasitaikyti pasikartojantys ausų uždegimai, ypač drėgnomis sąlygomis ar po maudynių. Taip pat pasitaiko akių problemų, tokių kaip entropionas ar ektropionas.
Svarbu palaikyti tinkamą kūno kondiciją, nes per mažai judantis kunhaundas linkęs tukti. Subalansuotas pašaras, atitinkantis aktyvumo lygį, ir kasdienis intensyvus judėjimas yra būtini. Tinkamai prižiūrimas ir pakankamai judantis šios veislės šuo dažnai sulaukia gana garbingo amžiaus ir ilgus metus išlieka darbingas bei gyvybingas.