Jugoslavų aviganis susiformavo atšiauriuose Balkanų kalnų regionuose, daugiausia dabartinės Serbijos, Juodkalnijos ir kitų buvusios Jugoslavijos teritorijų aukštumose. Jis buvo naudojamas kaip bandų ir galvijų sargas, saugojęs avis ir galvijus nuo vilkų, lokių bei žmonių plėšikų. Šios veislės šunys dirbo izoliuotose ganyklose ir sprendimus dažnai priimdavo savarankiškai. Dėl to išsivystė stiprus nepriklausomas charakteris ir labai ryškus teritorinis instinktas. Šiandien dalis augintinių vis dar naudojami kaip darbiniai sargai, tačiau vis dažniau jie sutinkami kaip saugos ir šeimos globėjai dideliuose ūkiuose ar sodybose.
Šios veislės atstovai yra dideli, tvirti ir masyvūs šunys, su aiškiai matomu kaulingumu ir gerai išvystyta raumenų mase. Patinai paprastai atrodo kiek stambesni ir galingesni nei patelės. Galva plati, snukis vidutinio ilgio, akys tamsios, žvilgsnis rimtas ir vertinantis aplinką. Ausys dažniausiai vidutinio dydžio, prisiglaudusios prie galvos. Kailis tankus, tiesus arba šiek tiek banguotas, su gerai išsivysčiusiu pavilniu, saugančiu nuo šalčio ir drėgmės. Dažniausios spalvos – įvairūs pilki, vilko atspalviai, taip pat balta su pilkomis ar rusvomis dėmėmis, rečiau tamsesni tonai su šviesesne apatine kūno dalimi. Uodega ilga, dažnai nešama šiek tiek pakelta, tačiau ramybės būsenoje gana žemai nuleista.
Šis šuo pasižymi išskirtiniu prisirišimu prie savo šeimos ir teritorijos. Namų aplinkoje jis dažniausiai ramus, santūrus, tačiau labai budrus. Su šeimos nariais, ypač nuo mažens pažįstamais vaikais, gali būti švelnus ir kantrus, bet visada išlieka orus ir savarankiškas. Su nepažįstamais žmonėmis šios veislės atstovai elgiasi rezervuotai arba nepatikliai, o į svetimus kiemo lankytojus gali reaguoti atgrasančiu lojimu ar blokavimu. Santykiai su kitais šunimis priklauso nuo socializacijos, tačiau vyresni patinai dažnai būna dominuojantys ir nelinkę taikstytis su provokacijomis. Dėl stipraus sarginio instinkto tokie šunys netinka gyvenimui be aiškių ribų ir struktūros.
Jugoslavų aviganis yra protingas, tačiau ne toks paklusnus kaip daugelis kompanionų veislių. Jis įpratęs dirbti savarankiškai, todėl paklusnumo mokymas reikalauja tvirtos, nuoseklios ir ramios lyderystės. Griežtos, grubios metodikos yra netinkamos, jos gali sukelti nepasitikėjimą ir pasipriešinimą. Svarbi ankstyva socializacija su žmonėmis, aplinka ir kitais gyvūnais, kad šuo išmoktų tinkamai vertinti situacijas ir nereaguotų per stipriai. Nors tai labai ištvermingas augintinis, jam nereikia maratonų, tačiau būtini kasdieniai pasivaikščiojimai ir laisvas judėjimas aptvertoje teritorijoje. Protiniai užsiėmimai, pavyzdžiui, sargybos imitacijos, kvapų paieškos ar paprasti užduočių žaidimai, padeda nukreipti energiją ir palaikyti pusiausvyrą.
Šios veislės šunys dėl savo kilmės yra gana tvirti ir prisitaikę prie atšiauraus klimato, tačiau, kaip ir dauguma didelių aviganių, jie gali turėti polinkį į klubo ir alkūnės sąnarių displaziją. Dėl didelio svorio ir augimo tempo jauname amžiuje svarbu kontroliuoti fizinį krūvį ir rinktis subalansuotą, ne per kaloringą mitybą. Sutinkamos ir pavienės skrandžio užsisukimo bei širdies ligų atvejai, todėl rekomenduojami reguliarūs veterinariniai patikrinimai ir mitybos režimo laikymasis. Kailio priežiūra nėra labai sudėtinga, bet reikalauja reguliaraus šukavimo, ypač šerimosi laikotarpiu pavasarį ir rudenį. Maudymas turėtų būti saikingas, kad nebūtų pažeistas natūralus kailio ir odos apsauginis sluoksnis. Gyvenimui bute šis šuo nelabai tinka, jam labiausiai reikia erdvaus, saugiai aptverto kiemo ir atsakingo šeimininko, suprantančio stiprią sarginę prigimtį.