Šios veislės šaknys siekia XIX amžiaus Angliją, pramoninį Jorkšyro regioną. Ten darbininkai atsiveždavo mažus terjerus iš Škotijos ir kryžmindavo juos tarpusavyje. Tikėtina, kad veislės formavimui turėjo įtakos skaiterio, Dandžio Dinmonto ir kiti smulkūs terjerai. Iš pradžių šis šuo buvo laikomas ne dėl išvaizdos, o dėl praktiškos paskirties.
Jis turėjo naikinti žiurkes ir kitus graužikus fabrikuose bei anglies kasyklose. Vėliau mažas dydis ir dailus kailis patraukė aukštesnių sluoksnių dėmesį. Taip iš darbinio kenkėjų medžiotojo jis tapo madingu salono augintiniu ir parodų žvaigžde. Šiandien veislė žinoma visame pasaulyje ir išlieka viena populiariausių dekoratyvinių terjerų.
Šios veislės atstovai yra labai maži, kompaktiški ir proporcingi. Klasikinis įspūdis – mažas, bet tvirtas šuo, pilnas energijos. Galva maža, su vidutinio ilgio snukiu ir tamsiomis, išraiškingomis akimis. Ausys dažniausiai stačios, trikampės formos, suteikiančios budrumo išraišką. Kūnas nedidelis, tiesia viršutine linija, uodega laikoma kiek aukščiau nugaros. Pagrindinis išskirtinis bruožas – ilgas, tiesus, šilkinis kailis, krintantis lygiomis sruogomis abipus kūno. Standartinė spalva – tamsiai plieninė mėlyna nugaroje ir sodri auksinė arba gelsvai ruda galvoje, krūtinėje bei kojose. Kailis neserga sezoniniu šėrimusi kaip dauguma veislių, auga panašiai į žmogaus plaukus ir reikalauja nuolatinės priežiūros.
Nors šis šuo labai mažas, charakteriu jis primena tikrą terjerą. Temperamentas aktyvus, drąsus ir kartais net įžūlus. Jis linkęs saugoti savo šeimininką ir dažnai loja, kai kažką įtaria ar girdi nepažįstamus garsus. Šios veislės atstovai labai prisiriša prie šeimos ir nemėgsta ilgo vienatvės.
Dėl mažo dydžio jie dažnai pasirenkami kaip kompaktiški buto augintiniai. Tačiau toks šuo nėra minkštas žaisliukas – jam reikia taisyklių ir aiškių ribų. Su vaikais paprastai sutaria gerai, jei vaikai moka elgtis švelniai ir nekelia skausmo. Su kitais šunimis gali būti šiek tiek dominuojantys, ypač patinai, tačiau tinkama socializacija daugumą problemų sušvelnina. Nepaisant mažo ūgio, tai sargus ir budrus augintinis, garsiai pranešantis apie kiekvieną svečią.
Šios veislės priežiūros pagrindas – reguliarus kailio šukavimas. Ilgi plaukai linkę veltis, todėl reikalingas kasdienis šukavimas ir dažnas kirpimas. Daugelis šeimininkų renkasi trumpesnį, vadinamąjį augintinio kirpimą, kuris palengvina kasdienę priežiūrą. Maudymas atliekamas reguliariai, naudojant švelnius šampūnus ir kondicionierius, kad kailis išliktų švelnus ir žvilgantis. Nagai turi būti kerpami, dantys – prižiūrimi, nes mažų veislių šunims dažnos dantų ir dantenų problemos.
Dresūra turėtų prasidėti anksti, dar šuniuko amžiuje. Šis šuo protingas ir greitai mokosi, tačiau gali būti užsispyręs ir bandyti valdyti situaciją. Geriausiai tinka pozityvūs metodai, aiškios taisyklės ir trumpi, bet dažni mokymo užsiėmimai. Socializacija su žmonėmis ir kitais šunimis nuo mažens padeda išvengti perdėto lojimo ir baimingo elgesio.
Jorkšyro terjerai gyvena palyginti ilgai, tačiau jų sveikata turi specifinių jautrių vietų. Dėl mažo dydžio dažnos kelio girnelės išnirimų ir kitų sąnarių problemų situacijos. Kai kurie šunys paveldi kepenų šuntą ar kitas medžiagų apykaitos ligas, todėl atsakinga veislinė atranka labai svarbi. Taip pat gali pasitaikyti trachėjos susiaurėjimas, sukeliantis kosulį ar kvėpavimo sunkumus. Dantų akmenys ir periodonto ligos dažni, jei burnos higiena apleidžiama. Šios veislės atstovai jautrūs anestezijai ir kai kuriems vaistams, todėl veterinarui visada svarbu žinoti veislę.
Profilaktinės apžiūros, subalansuotas mažų veislių pašaras, dantų priežiūra ir adekvatus fizinis krūvis padeda išlaikyti gerą savijautą. Nors šis šuo mažas, jam reikalingi kasdieniai pasivaikščiojimai ir protinis užimtumas, kad išvengtume nutukimo bei elgesio problemų.