Japonų terjeras – subtili ir neįprasta šunų veislė, turinti gilias šaknis Japonijos istorijoje. Nors šis augintinis nėra plačiai paplitęs už gimtosios šalies ribų, jis stebina ištikimu būdu, unikaliu temperamentu ir savitu grožiu. Jo išvaizda traukia akį dėl klasikinių spalvų derinių, grakštaus kūno, o elgesys – dėl nuolat spinduliuojančio žaismingumo bei troškimo būti arti šeimininko.
Šios veislės istorija prasideda XIX amžiaus pradžioje, kuomet Japonijos uostuose apsilankę olandų prekybininkai atsigabeno nedidelius terjerus. Juos kryžminant su vietiniais japonų šunimis, buvo išveistas naujas tipas – elegantiškas ir smulkus japonų terjeras. Nors jų pagrindinė paskirtis buvo medžioklinė (ypač žiurkių ir pelių gaudymas), ilgainiui keturkojai tapo švelniais draugais namams ir dvaruose, simbolizavo statusą ir rafinuotumą. Ji iki šiol laikoma reta, elegantiška ir prestižine kompanionų veisle.
Šio šuns kūno struktūra – liekna, bet tvirta, išraiškingos linijos ir švelniai išlenkta nugara išduoda jo judrumą. Galva nedidelė, pleišto formos, ryškios, tamsios ir ištikimos akys. Ausys smailios, dažniausiai iš dalies nulinkusios.
Kailis – trumpas, prigludęs ir glotnus, todėl japonų terjerai atrodo netgi šiek tiek „lakoniški“, be pašalinių detalių ar ilgo plauko. Dažniausi spalvos variantai – balta su aiškiai išreikštomis juodomis ar rudomis dėmėmis, dažniausiai galvoje. Tokio dizaino derinyje išryškėja švelnus japoniškas lakoniškumas, pritraukiantis šunų entuziastų žvilgsnius visame pasaulyje.
Šios veislės atstovai pasižymi ne tik aukštu intelektu, bet ir stipriu prisirišimu prie artimųjų. Japonų terjeras reikalauja nuolatinio kontakto, mėgsta būti šalia žmonių, yra smalsus, reaguoja į šeimininko nuotaiką ir geba ją suprasti.
Labai žaismingas, greitai prisitaikantis prie šeimos gyvenimo ritmo, ypač mėgsta žaisti su vaikais, nors savo prieraišumą dažniausiai rodys tik artimiausiems žmonėms. Nepaisant draugiškumo ir švelnaus charakterio, šie šunys išlieka budrūs, dažnai įspėja apie nepažįstamuosius, todėl puikiai tinka miesto butams kaip sargūs, bet ne agresyvūs gyventojai.
Japonų terjerų trumpas kailis beveik nesišeria, todėl intensyvios priežiūros nereikalauja – dažnai užtenka nuvalyti šluoste arba iššukuoti specialia šepečio pirštine. Veislės atstovai jautrūs šalčiui, tad žiemos metu reiktų pasirūpinti juos šiltai aprengti.
Šie šunys dievina pasivaikščiojimus ir žaidimus lauke, tačiau dėl nedidelės masės ir trumpomis kojomis neverta jų apkrauti pernelyg ilgais žygiavimais. Dresuoti japonų terjerą lengva – jis noriai mokosi, reaguoja į pagyrimus ir skanėstus, bet dėl jautrios prigimties geriausia naudoti pozityvų, nuoseklų auklėjimą. Nederėtų palikti šios veislės šuniuko ilgai vieno – augintinis gali liūdėti ar tapti neramus.
Šios veislės atstovai dažnai pasižymi tvirta sveikata ir retais genetiniais sutrikimais. Klasikinės problemos – jautri oda, kuri gali būti linkusi į dermatitus, jautrumas šalčiui bei retkarčiais pasireiškiantys dantų ar kelio girnelės išnirimai. Svarbiausia užtikrinti tinkamą mitybą ir nuolatinę veterinarinę priežiūrą.
Japonų terjerai ilgaamžiai: tinkamai prižiūrimi, jie gali džiuginti šeimą net 14–15 metų.
Taigi, pasirinkę šį unikalaus Japonijos paveldo šunį, gausite ne tik žaismingą ir energingą namų draugą, bet ir ištikimą, kuklų bei elegantišką šeimos narį.