Japonų špicas susiformavo XX amžiaus pirmoje pusėje, kai į Japoniją buvo įvežti įvairūs balti špicų tipo šunys iš Europos ir Šiaurės Amerikos. Vietiniai veisėjai siekė sukurti kompaktišką, bet tvirtą miesto kompanioną, kuris būtų ir dekoratyvus, ir budrus. Atrankos metu daug dėmesio skirta charakteriui, kad šuo būtų prisitaikantis ir šeimyninis. 1940–1950 metais veislė išpopuliarėjo Japonijoje, vėliau išplito į Europą ir kitus žemynus. Šiandien šios veislės atstovai vertinami dėl gražios išvaizdos ir gana paprasto būdo, lyginant su kitais špicais.
Šis šuo yra mažas, kompaktiškas, su kvadratiniu kūno sudėjimu ir elegantiška laikysena. Galva pleišto formos, primena lapę, akys migdolo formos, tamsios ir labai išraiškingos. Ausys mažos, trikampės, stačios, suteikia budrumo ir gyvybingumo išraišką. Tipinis japonų špico bruožas – vešlus, tiesus viršutinis kailis ir tankus pavilnis, sudarantis „apykaklę“ aplink kaklą ir krūtinę.
Kailio spalva pagal standartą turi būti tik gryna balta. Dėl tankaus pavilnio šuo atrodo didesnis, nei rodo realus svoris. Uodega vidutinio ilgio, apaugusi ilgu kailiu, nešama užriesta virš nugaros. Kojos tiesios, kaulingumas vidutinis, eisena lengva ir elastinga. Nors tai dekoratyvinė veislė, kūno proporcijos yra funkcionalios, leidžiančios lengvai judėti ir išlaikyti ištvermę kasdienėms veikloms.
Šios veislės atstovai pasižymi linksmu, draugišku ir gana prisitaikančiu temperamentu. Jie paprastai labai prisiriša prie savo šeimos, mėgsta būti šalia žmonių ir dalyvauti kasdienėje veikloje. Dažnai šie šunys yra budrūs ir lojimu įspėja apie neįprastus garsus ar atvykusius svečius. Tuo pat metu, tinkamai socializuoti, jie gali būti draugiški nepažįstamiems žmonėms ir kitiems šunims.
Augintinis dažnai yra žaismingas ir gana aktyvus, tačiau jo energijos lygis paprastai nėra perdėtai aukštas. Užtenka kelių rimtesnių pasivaikščiojimų ir trumpų žaidimų namuose, kad šuo jaustųsi patenkintas. Dėl jautresnio būdo šiai veislei netinka grubus elgesys ar rėkimas. Geriausi rezultatai pasiekiami naudojant švelnią, bet nuoseklią komunikaciją ir aiškias taisykles.
Japonų špicas yra protingas ir pakankamai norintis įtikti, todėl dresūra dažniausiai būna sėkminga. Ankstyva socializacija su žmonėmis, vaikais ir kitais gyvūnais padeda išvengti perdėto lojimo ir baimingumo. Rekomenduojama mokyti pagrindinių komandų jau nuo pirmųjų savaičių naujuose namuose. Geriausiai veikia teigiamas pastiprinimas, skanėstai, žaidimai ir trumpi, bet reguliarūs užsiėmimai.
Kailio priežiūra atrodo sudėtinga, tačiau iš tiesų yra vidutinio sudėtingumo. Vešlus pavilnis linkęs šertis bangomis, ypač du kartus per metus. Kas savaitinis iššukavimas padeda išvengti sąvėlų ir mažina plaukų kiekį namuose. Intensyvesnio šerimosi metu geriau šukuoti kelis kartus per savaitę. Maudyti šį šunį reikėtų saikingai, kad nebūtų pažeistas kailio struktūrą palaikantis natūralus riebalų sluoksnis.
Dauguma japonų špicų yra gana sveiki ir ilgaamžiai, tačiau veislei gali pasitaikyti tam tikrų polinkių. Dažniau minimos kelio girnelės išnirimai, kelios paveldimos akių ligos ir odos jautrumas. Atsakingi veisėjai atlieka tėvų sveikatos patikras ir stengiasi išvengti genetinių problemų. Subalansuota mityba, tinkamas svoris ir reguliarus judėjimas padeda išlaikyti sąnarių bei širdies sveikatą.
Šios veislės atstovai paprastai gerai pakelia šaltesnį klimatą dėl tankaus kailio. Tačiau karštu oru jiems būtina pavėsis ir ribotas fizinis krūvis, kad išvengtų perkaitimo. Reguliarūs vizitai pas veterinarą, dantų priežiūra ir skiepai yra tokie pat svarbūs kaip ir bet kuriai kitai veislei. Tinkamai prižiūrimas japonų špicas dažnai sulaukia garbingo amžiaus ir išlieka aktyvus bei linksmas iki senatvės.