Japonų činas yra sena dekoratyvinė veislė, kurios šaknys siekia Rytų Aziją, greičiausiai Kiniją ir Japoniją. Ilgą laiką šie šunys buvo saugomi dvaruose, laikyti šventyklų ir aristokratų namuose. Už Japonijos ribų jie išpopuliarėjo tik XIX amžiuje, kai keli šios veislės atstovai kaip dovanos pasiekė Europos ir Amerikos aukštuomenę. Dėl kilnios laikysenos ir ramaus temperamento šie šunys greitai tapo salonų ir rafinuotų namų puošmena.
Veislę formavo ne darbiniai, o kompaniono poreikiai. Daug dėmesio skirta šuns elgesiui ir estetikai. Todėl japonų činas šiandien laikomas tipišku dekoratyviniu augintiniu, kurio pagrindinė „užduotis“ – būti arti žmogaus ir kurti jaukumą namuose. Nepaisant didelės istorijos, veislė išliko palyginti reta ir dažnai patinka patyrusiems šunų mylėtojams.
Šios veislės atstovai yra maži, kompaktiški, su gerai išvystyta krūtine ir tiesia nugara. Galva plati, veidas trumpas, su ryškiu stopu. Didelės, apvalios akys suteikia išraiškingą, šiek tiek nustebusią žvilgsnį. Nosies tiltelis trumpas, todėl snukis atrodo plokštesnis, bet neturi būti perdėtai sutrumpintas.
Kailis vidutinio ilgio, šilkinės tekstūros, be tankaus pavilnio. Jis krenta tiesiomis sruogomis, sudaro gražų apykaklės ir „plunksnų“ įspūdį ant krūtinės, užpakalinių kojų, uodegos. Uodega nešama užriesta ant nugaros, gausiai apžėlusi. Dažniausiai sutinkama baltos spalvos su juodomis ar raudonai rudomis dėmėmis variacija. Simetriškas piešinys ant galvos ir kūno itin vertinamas parodose.
Šis šuo yra labai prisirišęs prie savo šeimos, dažnai renkasi vieną „mylimiausią“ žmogų, bet bendrauja su visais namų gyventojais. Charakteris švelnus, jautrus, be grubaus dominavimo. Dauguma šios veislės augintinių yra pakankamai ramūs, mėgsta stebėti aplinką iš patogios vietos, bet nepraleis progos pažaisti ar sudalyvauti šeimos veikloje.
Dėl jautrios prigimties šie šunys gali blogai reaguoti į nuolatinį triukšmą, chaotišką aplinką ar griežtą elgesį. Jie gerai sutaria su vaikais, kurie moka elgtis švelniai ir gerbia šuns ribas. Su nepažįstamais žmonėmis japonų činas dažnai būna šiek tiek atsargus, bet paprastai ne agresyvus. Dauguma šios veislės atstovų gana ramiai sutaria su kitais mažais šunimis.
Kailio priežiūra reikalauja nuoseklumo, bet nėra labai sudėtinga. Rekomenduojama šukuoti 2–3 kartus per savaitę, kad nesusidarytų sąvėlos ir kailis išliktų purus. Dėl jautrių akių būtina reguliariai valyti akių sritį ir stebėti, ar neatsiranda sudirginimo. Taip pat reikalinga kasdienė dantų priežiūra, nes maži šunys dažniau linkę į dantų akmenis ir dantenų problemas.
Šios veislės atstovai nereikalauja ilgo fizinio krūvio. Pakanka kelių ramių pasivaikščiojimų per dieną ir trumpo žaidimų laiko namuose. Tačiau dresūra ir protiniai užsiėmimai yra svarbūs, kad šuo nesijaustų nuobodus. Japonų činas yra protingas ir greitai supranta, ko iš jo tikimasi, bet gali būti kiek užsispyręs. Geriausiai veikia švelnus, pozityvus mokymas su skanėstais ir pagyromis.
Kaip ir daugeliui mažų, trumpo snukio veislių, šiam augintiniui gali pasitaikyti kvėpavimo problemų, ypač esant dideliam karščiui ar drėgmei. Todėl negalima leisti jam perkaisti ir per daug varginti intensyviomis treniruotėmis. Dėl didelių akių gali kilti akių traumų, sausų akių ar kitų akių ligų rizika, todėl būtina atidi profilaktika ir reguliarūs vizitai pas veterinarą.
Taip pat pasitaiko girnelės išnirimai, dantų problemos ir širdies ligos, ypač vyresniame amžiuje. Atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis ir stengiasi sumažinti paveldimų sutrikimų riziką. Esant tinkamai priežiūrai, kokybiškam maitinimui ir reguliarioms apžiūroms, japonų činas dažnai sulaukia solidžaus amžiaus ir išlieka gana aktyvus net vyresniame gyvenimo etape.