Italų volpinas yra senovinė Italijos špicų veislė, artima vokiečių špicams ir pomeranianams. Manoma, kad šie šunys gyvavo jau Renesanso laikais ir buvo vaizduojami to laikotarpio tapytojų darbuose. Anksčiau jie lydėjo smulkius ūkininkus ir amatininkus, saugojo kiemą ir įspėdavo apie atvykėlius. Ilgainiui veislė beveik išnyko, tačiau XX amžiaus antroje pusėje entuziastai ją atkūrė iš kelių išlikusių linijų. Šiandien italų volpinas tebėra reta, bet pamažu atranda gerbėjus įvairiose šalyse kaip gyvas, bet kompaktiškas šeimos augintinis.
Šios veislės atstovai yra maži, bet tvirti ir proporcingi šunys. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis, krūtinė gili, nugara tiesi ir tvirta. Galva pleišto formos, primena lapę, su ryškiu stopu ir juoda nosimi. Akys vidutinio dydžio, tamsios, suteikiančios budrų ir sumanų žvilgsnį. Ausys mažos, trikampės, stačios ir labai judrios, todėl šuo atrodo nuolat budrus.
Kailis ilgas, gausus ir atstypęs nuo kūno, su tankiu pavilniu, kuris saugo nuo vėjo ir šalčio. Plaukai trumpesni veide ir ant ausų, bet ilgi ant kaklo, uodegos ir užpakalinių kojų. Uodega gausiai plaukuota, nešama užriesta per nugarą. Dažniausiai pasitaikanti spalva – balta, tačiau veislei leidžiami ir raudoni bei oranžiniai atspalviai. Italų volpinas atrodo dekoratyviai, bet išlieka atletiškas ir lengvai judantis.
Šis šuo yra gyvas, žaismingas ir labai prisirišęs prie savo šeimos. Jis mėgsta dalyvauti visose namų veiklose ir dažnai seka šeimininką iš kambario į kambarį. Šios veislės atstovai paprastai gerai sutaria su vaikais, jei jie elgiasi pagarbiai ir neprovokuoja šuns. Su kitais šunimis dažnai būna draugiški, tačiau gali pasirodyti šiek tiek triukšmingi ir bandyti dominuoti, ypač patinai.
Natūralus budrumas pavertė šiuos augintinius gerais signaliniais sargais. Jie greitai sureaguoja į garsus ir gali dažnai loti, įspėdami apie nepažįstamuosius. Nors temperamentas yra gyvas, tai nėra hiperaktyvi veislė. Tinkamai išvedžiojus ir užsiimant žaidimais, namuose jie gali būti ramūs ir tvarkingi, puikiai prisitaikantys prie gyvenimo bute.
Kailio priežiūra reikalauja reguliarumo, bet nėra ypač sudėtinga. Italų volpiną reikia šukuoti 2–3 kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – dažniau, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir nesusidarytų sąvėlos. Maudymas reikalingas pagal poreikį, naudojant švelnius šunims skirtus šampūnus. Būtina reguliariai tikrinti ausis, trumpinti nagus ir prižiūrėti dantis, nes maži šunys turi polinkį į dantų akmenis.
Šios veislės šunys yra protingi ir pakankamai imlūs dresūrai, tačiau gali būti šiek tiek užsispyrę. Geriausiai tinka trumpi, žaismingi užsiėmimai, paremti skanėstais ir pagyrimais. Griežtos bausmės ar grubus tonas duoda priešingą efektą ir gali susilpninti pasitikėjimą. Ankstyva socializacija padeda sumažinti perdėtą lojimą ir jautrumą naujiems dirgikliams. Italų volpinas gerai jaučiasi dalyvaudamas judrumo, paklusnumo ar triukų mokymuose.
Šios veislės sveikata apskritai gera, nes tai natūraliai susiformavęs tipas be ekstremalių bruožų. Vis dėlto kai kuriems šunims gali pasitaikyti kelio girnelės išnirimai, akių problemos ar alergijos. Svarbu palaikyti normalų kūno svorį ir vengti antsvorio, nes papildomi kilogramai apkrauna sąnarius. Tinkama mityba, reguliarūs pasivaikščiojimai ir profilaktinės veterinaro apžiūros padeda užtikrinti ilgą ir aktyvų šio nedidelio, bet charakteringo šuns gyvenimą.