Italų spinonė yra viena seniausių Italijos paukštšunių veislių, formuota šiaurės Italijos kalvotose ir pelkėtose vietovėse. Manoma, kad veislė kilo iš senųjų šiurkščiaplaukių medžioklinių šunų, kryžmintų su vietiniais skalikais ir vandens šunimis. Šių šunų tikslas buvo paprastas, bet reiklus – surasti ir iškelti paukščius tankiuose brūzgynuose, neprarandant kontakto su medžiotoju. Dėl tvirto kūno sudėjimo ir atsparaus kailio spinonės lengvai judėjo per dygliuotas krūmynų sąžalynus ir šaltus vandenis.
Veislė ypač siejama su Pjemonto ir Lombardijos regionais, kur šie šunys buvo nepakeičiami smulkiosios medžioklės pagalbininkai. XIX–XX a. pradžioje jų populiarumas kiek sumenko atsiradus kitoms legavių veislėms, tačiau entuziastai Italijoje atkakliai dirbo, kad išsaugotų klasikines spinonės savybes. Šiandien ji vertinama ne tik kaip universalus medžioklinis šuo, bet ir kaip ištikimas šeimos bičiulis.
Šios veislės atstovai yra vidutinio į didelį dydį augintiniai, su tvirtu, bet ne masyviu kūnu. Patinai paprastai būna aukštesni ir sunkesni, tačiau lytinis dimorfizmas nėra perdėtai ryškus. Šuo turi gilią krūtinę, tiesią nugarą ir gerai išvystytus raumenis, leidžiančius išlaikyti ištvermę ilgose medžioklėse. Galva gana ilga, su aiškiu pakaušio linkiu ir būdingu stačiu nosies profiliu.
Kailis šiurkštus, kietas, 4–6 cm ilgio, be garbanojimosi ir tankiai dengiantis visą kūną. Akių ir snukio srityje formuojasi būdingi antakiai ir barzda, suteikiantys šuniui švelnią, šiek tiek liūdną išraišką. Ausys ilgos, pakabintos, minkšto audinio, priglundančios prie skruostų. Standartinės spalvos dažniausiai yra balkšva su oranžinėmis ar rusvomis dėmėmis, taip pat įvairūs roan atspalviai.
Šios veislės charakteris dažniausiai ramus, subalansuotas ir draugiškas. Spinonė pasižymi tvirtu nervų tipu, ji retai būna nervinga ar pernelyg impulsyvi. Namuose toks šuo paprastai elgiasi santūriai, mėgsta būti šalia žmonių ir sekioti šeimininką po visus kambarius. Su vaikais šie šunys dažniausiai būna švelnūs ir tolerantiški, tačiau kaip ir visoms didesnėms veislėms, būtina prižiūrėti jų bendravimą.
Nors iš prigimties tai medžioklinis šuo, namų aplinkoje jis neretai atrodo flegmatiškas. Tačiau išėjus į lauką atsiskleidžia jo tikrasis aktyvumas. Augintinis noriai seka pėdsakus, tyrinėja aplinką, o uoslė nuolat dirba. Su kitais šunimis dažniausiai sutaria gerai, ypač jei nuo mažens socializuotas. Agresija žmogaus atžvilgiu šiai veislei nebūdinga.
Italų spinonei būtinas kasdienis fizinis ir protinis aktyvumas. Vien pasivaikščiojimo kvartalo gatvėmis paprastai nepakanka. Geriausia, jei šuo gali bėgioti be pavadėlio saugioje teritorijoje, dalyvauti uoslės žaidimuose ar treniruotėse lauke. Dresūra dažniausiai vyksta sklandžiai, nes veislė protinga ir noriai bendradarbiauja, tačiau jautriai reaguoja į šiurkštų toną. Geriausiai veikia kantrybė, nuoseklumas ir teigiamas pastiprinimas.
Kailio priežiūra, nors ir ne itin sudėtinga, reikalauja reguliarumo. Šiurkštų plauką reikia šukuoti kelis kartus per savaitę, pašalinant negyvus plaukus ir šiukšles. Periodiškai patartina atlikti rankinį trimingavimą, kad kailis neišpliktų ir neprarastų apsauginių savybių. Būtina tikrinti ausis, ypač jei šuo aktyviai maudosi ar vaikšto drėgnose vietose, nes gali didėti ausų uždegimų rizika.
Sveikatos požiūriu ši veislė laikoma gana tvirta, tačiau pasitaiko keli tipiniai sutrikimai. Didesnė rizika klubo ir alkūnės sąnarių displazijai, taip pat kai kurioms akių ligoms, pavyzdžiui, entropijai ar ektropijai. Kaip ir kiti vidutinio bei didelio dydžio šunys, italų spinonės gali būti jautresnės skrandžio kompleksinėms būklėms, todėl šėrimą geriau dalinti į kelis mažesnius kartus per dieną ir vengti intensyvaus krūvio iš karto po maitinimo.