Italų pointeris, dar vadinamas brakas italianu, yra viena seniausių Europos paukštinių šunų veislių. Manoma, kad šie šunys formavosi dar viduramžiais Šiaurės Italijoje, kur juos naudojo didikų medžioklėse sakalais ir tinklais. Vėliau, paplitus šautuvinei medžioklei, ši veislė prisitaikė prie naujų užduočių ir tapo universaliu paukštiniu šunimi, galinčiu dirbti tiek lygumose, tiek kalvotose vietovėse. Dėl savo patikimumo ir nuoseklaus darbo brakas išliko populiarus Italijoje, o šiandien vis dažniau sutinkamas ir kitose Europos šalyse.
Šios veislės atstovai yra vidutiniškai dideli, tvirti, bet kartu elegantiški. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis, raumenys sausoki, aiškiai išreikšti, o judesiai laisvi ir plastiški. Galva santykinai didelė, su švelnia, bet kilnia išraiška; pakaušio sritis plati, snukis tiesus ir pakankamai ilgas. Ausys ilgos, plonos, prigludusios prie skruostų, suteikiančios šuniui būdingą „itališką“ profilį.
Kailis trumpas, tankus ir prigludęs, malonus liesti, tačiau pakankamai tvirtas, kad apsaugotų nuo krūmynų ir oro sąlygų medžioklės metu. Dažniausiai sutinkamos spalvos – baltas su oranžinėmis, kaštoninėmis ar rudo vyno spalvos dėmėmis, taip pat įvairaus intensyvumo dėmėtumas. Uodega paprastai nešama horizontaliai arba šiek tiek žemiau nugaros linijos, judant aktyviai dirba kaip papildoma komunikacijos priemonė.
Šis šuo garsėja subalansuotu, bet energingu temperamentu. Medžioklėje jis – aistringas, atkaklus ir labai susitelkęs į užduotį, o namuose virsta ramaus būdo palydovu, kuris noriai glaudžiasi prie šeimininko. Šios veislės šunys paprastai yra švelnūs ir socialūs, gerai sutaria su vaikais, jei nuo mažens supažindinami su pagarbiu elgesiu. Dėl stipraus prisirišimo jie nelinkę būti visiškai savarankiški – labiau orientuoti į žmogų, mėgsta nuolatinį kontaktą ir bendrą veiklą.
Aukštas medžioklinis instinktas reiškia, kad mažus gyvūnus šis augintinis gali vertinti kaip potencialų grobį. Todėl būtina ankstyva socializacija su katėmis ir kitais mažesniais naminiais gyvūnais bei nuoseklus darbas su kvapų valdymu pasivaikščiojimų metu. Tinkamai auklėjamas brakas tampa patikimu, prognozuojamu šeimos nariu, gebančiu atskirti darbo ir poilsio laiką.
Italų pointeris yra protingas ir norintis įtikti, tačiau jautrus šiurkščiam tonui. Geriausi rezultatai pasiekiami taikant pozityvią dresūrą: skanėstus, pagyrimus, žaidimo pertraukėles. Ankstyvas paklusnumo pagrindų mokymas – sėdėt, pas mane, palik – būtinas, kad aktyvus jaunas šuo išmoktų kontroliuoti emocijas ir energiją. Dėl didelio darbo potencialo ši veislė puikiai tinka kantriui, lauko bandymams, nosework užduotims, pėdsakų darbui.
Kasdien šiam šuniui reikia nemažai judėjimo: bent 1,5–2 valandų aktyvių pasivaikščiojimų, įskaitant bėgimą laisvai (saugioje, aptvertoje teritorijoje) ir uoslės žaidimus. Vien tik trumpi pasivaikščiojimai aplink namą nėra pakankami – nepakankamai iškrautas brakas gali tapti neramus, pradėti niokoti daiktus, loti ar bandyti pabėgti ieškodamas veiklos.
Nors italų pointeris laikomas gana tvirta ir atsparia veisle, kaip ir daugeliui vidutinių–didelių šunų, jam būdingos kelios dažnesnės sveikatos problemos. Tarp jų – klubo ir alkūnės sąnarių displazija, kartais pasitaikančios ausų infekcijos dėl ilgų, prastai ventiliuojamų ausų, taip pat virškinamojo trakto jautrumas ir polinkis į pilvo pūtimą, jei šuo šeriams didelėmis porcijomis ir iškart po to intensyviai juda. Atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis dėl sąnarių ir kitų paveldimų sutrikimų, todėl renkantis šuniuką svarbu prašyti sveikatos tyrimų rezultatų.
Kailio priežiūra nesudėtinga: pakanka 1–2 kartus per savaitę peršukuoti šerelius guminėmis pirštinėmis ar šepetėliu, kad būtų pašalinti negyvi plaukeliai ir suaktyvinta kraujotaka. Ausis reikia reguliariai tikrinti ir, jei reikia, valyti specialiais tirpalais. Dėl aktyvaus gyvenimo būdo būtina stebėti nagų ilgį ir laiku juos patrumpinti, jei jie natūraliai nesidėvi. Subalansuota mityba, svorio kontrolė ir reguliarūs vizitai pas veterinarą leidžia šiam šuniui išlikti darbingam ir energingam iki brandžios senatvės.