Ispanų mastifas – viena seniausių ir autentiškiausių Pirėnų pusiasalio veislių, kurios ištakos siekia net romėnų laikus. Ši didžiulė veislė atsirado kaip nepamainomas pagalbininkas Ispanijos piemenims, lydėdamas milžiniškus avių bandų karavanus, vadinamus „mesta“, per atšiaurius kalnų takus. Ketindami apsaugoti bandą tiek nuo vilkų, tiek nuo plėšikų, aviganiai rinkosi tvirtus, nepaperkamus ir savarankiškus šunis. Šios savybės ir išskiria ispanų mastifą iš kitų šunų – tai ne tik patikimas sargas, bet ir kantrus kelionių draugas, o loja tik tada, kai tikrai reikia perspėti apie grėsmę.
Šios veislės atstovas iškart atkreipia dėmesį savo masyviu, raumeningu kūnu, plačia galva ir didelėmis, bet liūdnomis akimis, kurios atspindi ramų, protingą būdą. Tipiškas ispanų mastifas pasižymi stipriu žandikauliu, laisvu, šiurkščiu trumpu ar vidutinio ilgio kailiu, kuris gali būti įvairiausių atspalvių: geltonas, raudonas, rudas, juodas, vilnos spalvos ar dėmėtas. Veislės ženklais laikomos didelės iškabintos lūpos, kurios kartais būna gausiai seilėtos, ir masyvus kaklas, padengtas laisva oda, saugančia nuo plėšikų dantų.
Nors išoriškai šis augintinis gali pasirodyti bauginančiai, iš tiesų jis yra labai švelnus ir paklusnus šeimai. Ispanų mastifai nuostabiai draugiški vaikams, ypatingai kantrūs ir ištikimi. Jie visada ramūs, nėra linkę demonstruoti nevaldomo temperamento, tačiau jų savyje slypi stiprus sargybinio instinktas – svetimus jie pasitinka atsakingai įvertindami situaciją, retai iš karto pasiduodami draugystei.
Socializuoti šios veislės šunis reikia nuo mažumės, nes dėl prigimtinio savarankiškumo gali tapti neryžtingi ar pernelyg atsargūs naujose situacijose.
Šios veislės atstovui būtina ne tik fizinė erdvė, bet ir prasminga veikla. Nors energijos lygis nėra aukštas, ispanų mastifai puikiai jaučiasi turėdami galimybę stebėti savo teritoriją lauke ar sode. Svarbu kasdien pavaikščioti ir skirti pakankamai laiko bendravimui, nes uždarumas gali skatinti savarankiškumą ar net užsisklendimą.
Dresavimas turi būti nuoseklus, bet švelnus, nes ši veislė reaguoja į ramų autoritetą, o ne į stiprią kontrolę. Dėl storos kailio dangos būtina reguliariai šukuoti, tačiau ispanų mastifai neturi didelio poreikio ypatingai kosmetinei priežiūrai. Svarbiausia – stebėti jų mitybą, nes didžiuliam kūnui reikia subalansuoto, kokybiško maisto.
Kaip ir daugeliui didelių šunų, šiai veislei gresia tam tikros sveikatos problemos. Dažniausios jų – klubų displazija bei skrandžio užsisukimas (volvulus), todėl rekomenduojama šėrimą dalinti į kelis mažesnius patiekalus per dieną. Gana jautrus antsvoriui, todėl būtinas svorio stebėjimas ir judesio palaikymas.
Vidutinė gyvenimo trukmė svyruoja tarp 9 ir 11 metų, retai – iki 12 metų. Ispanų mastifo savininkams būtina reguliariai lankytis pas veterinarą, atlikti profilaktinius tyrimus ir pasirūpinti tinkama fizine veikla.
Dėl seilėtumo šie augintiniai kartais reikalauja papildomos burnos ir veido higienos, tačiau, lyginant su kitomis didelėmis veislėmis, jie išlieka tvirti ir ilgaamžiai, jei suteikiamas atsakingas dėmesys priežiūrai.