Ispanų alanas yra sena darbinė veislė, susiformavusi Pirėnų pusiasalyje. Manoma, kad jų protėviai atkeliavo su Vidurio Europos ar Azijos kariaunomis, o vėliau prisitaikė prie vietinių medžioklės ir ūkio poreikių. Ilgus šimtmečius šie šunys talkino medžiojant stambius žvėris, ypač šernus, bei padėjo valdyti pusiau laukinius galvijus ir bulius.
Pramonės bei žemės ūkio modernizacija beveik sunaikino šią veislę. XX amžiaus viduryje ji buvo laikyta faktiškai išnykusia. Tik nedidelė grupė entuziastų Ispanijoje pradėjo kryptingai ieškoti išlikusių tipingų šunų kaimuose ir rančose. Jų dėka ispanų alanas buvo atkurtas kaip riboto paplitimo darbinis šuo. Šiandien veislė vis dar reta, dažniausiai sutinkama Ispanijoje ir specializuotose darbo linijose.
Šiai veislei būdinga masyvi, tačiau negrubi išvaizda. Tai vidutinio į didelį dydžio šuo su tvirtu skeletu, galingu kaklu ir plačia krūtine. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, suteikiantis stabilumo ir judrumo derinį. Galva plati, snukis gana trumpas, bet ne per daug sutrumpintas, žandikauliai stiprūs, dažnai su lengvu sąkandžio poslinkiu.
Kailis trumpas, prigludęs, su tankiu pavilniu kai kuriems šunims. Tai padeda apsaugoti nuo oro permainų ir nedidelio šalčio. Paplitę įvairūs tigriniai, rudi, gelsvi, pilkšvi atspalviai, kartais su baltomis žymėmis ant krūtinės ar kojų. Ausys dažniausiai paliekamos natūralios, vidutinio dydžio, prikibusios, uodega vidutinio ilgio, ne per aukštai laikoma. Bendras įspūdis – tai tvirtas darbinis šuo be perdėtų eksterjero kraštutinumų.
Šios veislės atstovai pasižymi ramia, subalansuota, bet kartu sargia prigimtimi. Jie natūraliai nepasitiki nepažįstamais ir dažnai būna santūrūs, kol patys įvertina situaciją. Augintinis glaudžiai prisiriša prie šeimos ir paprastai išlieka ištikimas vienam pagrindiniam šeimininkui. Su savais žmonėmis gali būti meilus, net švelnus, tačiau išlaiko orų atstumą.
Su vaikais šie šunys dažniausiai elgiasi kantriai, jei yra tinkamai socializuoti ir gerbiamos jų ribos. Vis dėlto dėl dydžio ir jėgos nereikėtų palikti su mažais vaikais be priežiūros. Su kitais šunimis gali būti dominuojantys, ypač tos pačios lyties atstovų atžvilgiu. Todėl ankstyva socializacija ir nuoseklus auklėjimas yra būtini.
Šis šuo nereikalauja sudėtingos kailio priežiūros. Užtenka reguliariai iššukuoti trumpą kailį guminėmis pirštinėmis ar šukomis, kad būtų pašalinti nukritę plaukai ir palaikoma odos sveikata. Reikia periodiškai tikrinti ausis, nagus ir dantis, kaip ir kitų didelių veislių atstovams. Šios veislės šunys nėra labai šaltmėgiai, todėl žiemą lauke jiems reikia tinkamos pastogės, o šaltesniame klimate – ir trumpesnių pasivaikščiojimų.
Dresūra turi būti tvirta, bet teisinga ir pagarbi. Šis augintinis jautrus šeimininko nuotaikai, tačiau blogai reaguoja į grubumą. Geriausiai veikia aiškios taisyklės, pozityvus skatinimas ir nuoseklumas. Ispanų alanas nėra aklai paklusnus kaip kai kurie aviganiai, todėl treniruotės reikalauja kantrybės ir patirties. Jam būtinas kasdienis fizinis ir protinis krūvis – ilgi pasivaikščiojimai, darbinės užduotys, pėdsakų ar paklusnumo pratimai.
Veislė laikoma gana tvirta, tačiau kaip ir dauguma stambesnių šunų, gali sirgti klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Todėl labai svarbu rinktis patikimus veisėjus, atliekamus sąnarių tyrimus ir vengti per didelio krūvio augimo laikotarpiu. Taip pat gali pasitaikyti skrandžio užsisukimas, todėl rekomenduojama šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir riboti aktyvų judėjimą iškart po ėdimo.
Kai kuriems šios veislės atstovams pasitaiko odos jautrumas, ypač jei laikomi drėgnoje ar nešvarioje aplinkoje. Reguliari higiena ir gera mityba padeda išlaikyti odą bei kailį sveikus. Vidutinis gyvenimo trukmės diapazonas yra apie 10–12 metų, kas stambiam šuniui laikoma visai geru rezultatu. Tinkamai prižiūrimas ir atsakingai veisiamas ispanų alanas gali išlikti aktyvus ir darbingas daug metų.