Islandijos aviganis laikomas viena seniausių Šiaurės Europos veislių. Manoma, kad šiuos šunis dar IX amžiuje į salą atsigabeno vikingai. Ilgus šimtmečius jie dirbo su avimis ir arkliais, saugojo ūkį ir įspėdavo šeimininkus apie pavojų. Atokiose fermose tai buvo nepakeičiami pagalbininkai ir dažnai vieninteliai ištikimi žmonių draugai.
Veislės populiarumas XX amžiuje smarkiai sumažėjo, o genetinė bazė tapo labai siaura. Dėl to įsitraukė kinologai ir pradėjo kryptingus išsaugojimo darbus. Šiandien šis šuo vis dar priskiriamas retesnėms veislėms, tačiau jo gerbėjų ratas stabiliai auga. Daugelyje šalių Islandijos aviganis vertinamas kaip istorinė ir kultūrinė Islandijos vertybė.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, tvirti, tačiau ne sunkūs šunys. Kūno sudėjimas stačiakampis, krūtinė gili, raumenys aiškiai išvystyti. Galva pleišto formos, snukis vidutinio ilgio, akys nedidelės, paprastai rudos, su gyva ir budria išraiška.
Ausys mažos arba vidutinės, trikampės, visuomet stačios ir labai judrios. Uodega nešama užriesta virš nugaros, gausiai apaugusi kailiu, kas suteikia būdingą siluetą. Kailis gali būti trumpesnis arba ilgesnis, tačiau visuomet tankus ir dvigubas, su gausia pavilne, pritaikytas vėjui, lietui ir sniegui.
Dominuoja rusvos, kreminės, rudos, sabalo atspalviai, dažnai su baltais žymėjimais, taip pat sutinkamos juodos detalės. Veidas dažnai turi patrauklią „kaukę“, o bendra išvaizda primena špicų tipo šunį, tačiau kūno proporcijos labiau aviganiškos.
Šis augintinis yra gyvas, linksmas ir labai socialus. Jam būtinas artimas ryšys su šeima, todėl geriausiai jaučiasi, kai dalyvauja kasdienėje veikloje. Šios veislės šunys paprastai puikiai sutaria su vaikais ir mėgsta kartu žaisti, tačiau dėl energingumo reikia išmokyti švelniai elgtis su mažesniais.
Islandijos aviganis draugiškas kitiems šunims ir dažnai gerai sutaria su fermos gyvuliais. Medžioklės instinktas paprastai nėra labai stiprus, tačiau jis mėgsta vytis judančius objektus. Sargavimo savybės išreikštos per budrumą ir lojimą, o ne per agresiją. Nežinomi žmonės dažnai pasitinkami balsu, tačiau šuo greitai atsipalaiduoja, jei mato, kad šeimininkas ramus.
Šios veislės atstovams būtinas kasdienis judėjimas ir užduotys protui. Tai idealus partneris žygiams, bėgimui, kanikrosui, šunų sportui ar ganymo treniruotėms. Jei energija nebus nukreipta, šuo gali tapti pernelyg lojantis arba imti niokoti daiktus.
Dresūra paprastai nesudėtinga, nes šis šuo protingas ir orientuotas į žmogų. Jautrumas gana aukštas, todėl geriausiai veikia pozityvūs metodai, aiškios taisyklės ir trumpi, dinamiški užsiėmimai. Ankstyva socializacija padeda suvaldyti polinkį dažnai loti ir mokina ramiai reaguoti į naujas situacijas.
Kailio priežiūra reikalauja reguliaraus šukavimo. Šerimosi laikotarpiais pavilnė krenta gausiai, todėl rekomenduojama šukuoti kelis kartus per savaitę. Maudymas dažnas būti neturi, nes natūralus kailio riebalų sluoksnis saugo nuo drėgmės ir šalčio.
Islandijos aviganis laikomas gana sveika ir tvirta veisle. Tačiau dėl riboto genofondo svarbu rinktis atsakingus veisėjus, kurie tikrina veislei būdingas ligas. Gali pasitaikyti klubo sąnario displazija, kelio girnelės išnirimai ir tam tikri akių sutrikimai.
Šie šunys gerai toleruoja šaltį ir drėgmę, tačiau dideli karščiai jiems sunkesni. Vasarą būtinas pavėsis, šviežias vanduo ir aktyvumo ribojimas dienos metu. Subalansuota mityba ir svorio kontrolė padeda išlaikyti sąnarių sveikatą ir energingumą iki senyvo amžiaus. Tinkamai prižiūrimi šios veislės šunys dažnai išlieka žaismingi ir aktyvūs net vyresniame amžiuje.