Hovavartas yra sena vokiška veislė, kurios šaknys siekia viduramžius. Tuomet šie šunys saugojo dvarus, ūkį ir gyvulius nuo plėšikų bei laukinių žvėrių. XX amžiaus pradžioje veislė atgaivinta remiantis istoriniu aprašymu ir atrinktais panašaus tipo šunimis iš Juodmiškio regiono. Šiuolaikiniai atstovai išlaikė prigimtinį saugotojo instinktą, bet tapo labiau subalansuoti ir tinkami gyventi aktyviose šeimose.
Veislės kūrėjai daug dėmesio skyrė charakteriui, stabiliai psichikai ir darbingumui. Todėl šis šuo dažnai naudojamas kaip sargybinis, paieškos ir gelbėjimo ar sportinės dresūros partneris. Mieste jis taip pat gali gyventi, tačiau jam svarbi erdvė judėjimui ir reguliarios veiklos galimybės.
Šios veislės atstovas yra didelio dydžio, tvirtai sudėtas, bet ne per masyvus. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, suteikiantis ištvermingo darbinio šuns įspūdį. Galva proporcinga, su aiškiai išreikštu snukio ir kaktos perėjimu, ausys vidutinio dydžio, nulėpusios, trikampės formos. Akys paprastai tamsiai rudos, žvilgsnis budrus ir atidus.
Kailis vidutinio ilgio, tankus, su gerai išvystyvu pavilniu, apsaugančiu nuo šalčio ir drėgmės. Plaukai šiek tiek ilgesni ant krūtinės, pilvo, uodegos ir užpakalinių kojų. Standartinės spalvos yra juoda su įdegiu, grynai juoda ir šviesiai auksinė. Gerai prižiūrėtas augintinis atrodo tvarkingai, bet neturi būti pernelyg dekoratyvus – tai visų pirma darbinė veislė.
Šis šuo pasižymi stipriu prisirišimu prie šeimos ir aiškiai saugo savo teritoriją. Su savais žmonėmis jis ramus, švelnus ir labai ištikimas. Su vaikais dažniausiai elgiasi kantriai, tačiau dėl dydžio ir jėgos reikia prižiūrėti bendravimą su mažesniais vaikais. Su nepažįstamais žmonėmis gali būti atsargus, kartais rezervuotas, bet be nepagrįsto agresyvumo, jei buvo tinkamai socializuotas.
Šios veislės atstovai neretai demonstruoja savarankišką mąstymą ir tvirtą charakterį. Todėl jiems būtina ankstyva socializacija ir aiški, nuosekli taisyklių sistema. Jeigu trūksta struktūros ir užimtumo, šuo gali tapti pernelyg teritorinis, linkęs loti ar savarankiškai priimti sprendimus, kurie ne visada patiks šeimininkui.
Auklėjant šią veislę svarbus pagarbus, bet tvirtas požiūris. Šuo geriausiai mokosi, kai ugdymas grindžiamas teigiamu skatinimu, aiškiais susitarimais ir pastovumu. Per šiurkšti ar nepastovi dresūra gali sukelti nepasitikėjimą arba užsispyrimą. Dėl gero uoslės ir darbo potraukio jam puikiai tinka pėdsekystė, paieškos žaidimai, mantrailingas ar kitos nosies darbo disciplinos.
Kasdien šiam augintiniui reikia nemažai fizinio krūvio: ilgesnių pasivaikščiojimų, laisvo bėgiojimo saugioje vietoje ir struktūruotų užduočių. Vien tik trumpas išvedimas ant pavadėlio šio šuns poreikių nepatenkins. Kailio priežiūra vidutinė: pakanka 1–2 kartus per savaitę iššukuoti, tačiau šėrimosi laikotarpiu reikia tai daryti dažniau. Ausis ir nagus reikia tikrinti reguliariai, ypač aktyviai keliaujant gamtoje.
Hovavartas laikomas santykinai sveika ir tvirta veisle, tačiau, kaip ir dauguma didelių šunų, gali sirgti klubo ar alkūnės sąnarių displazija. Atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis, todėl renkantis mažylį svarbu prašyti sveikatos tyrimų rezultatų. Gali pasitaikyti skydliaukės sutrikimų, kai kurių akių ligų ar vėžinių susirgimų vyresniame amžiuje.
Dėl lėtesnio brendimo šios veislės atstovai fiziškai ir emociškai subręsta tik apie dvejų metų. Augimo laikotarpiu būtina vengti per didelių krūvių sąnariams ir parinkti subalansuotą mitybą. Esant tinkamai priežiūrai, reguliariam judėjimui ir profilaktinėms veterinaro apžiūroms, hovavartas dažnai sulaukia garbaus amžiaus ir ilgai išlieka aktyvus bei darbingas šeimos narys.