Hokaido veislė susiformavo šiaurinėje Japonijos dalyje, kur ją naudojo vietiniai ainai. Šie šunys lydėdavo žmones medžioklėse, saugodavo stovyklas ir padėdavo kelionėse per sudėtingą reljefą. Dėl atšiauraus klimato jiems teko prisitaikyti prie šalčio, sniego ir ribotų maisto išteklių. Manoma, kad šie keturkojai yra viena seniausių japoniškų špicų tipo veislių, artimai gimininga kituose regionuose paplitusiems vietiniams šunims. Japonijoje šis augintinis laikomas nacionaliniu turtu ir kultūros paveldo dalimi.
Bėgant laikui veislė išlaikė natūralų, mažai keistą tipą. Šiuos šunis vertino už ištikimybę, tylų budrumą ir gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus medžioklėje. Šiandien Hokaido dažniau laikomas šeimos draugu ir sargu, tačiau daugelyje individų vis dar išlikęs stiprus darbinis instinktas.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, tvirto ir kompaktiško sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei ūgis ties ketera, krūtinė gili, nugara tiesi ir raumeninga. Galva pleišto formos, su aiškiu perėjimu tarp kaktos ir snukio. Akys nedidelės, tamsios, žvilgsnis atidus ir kiek susikaupęs. Ausys stačios, trikampės, nukreiptos į priekį, kas suteikia šuniui budrią išraišką.
Kailis dvigubas, tankus ir atsparus drėgmei. Viršutinis plaukas standus ir tiesus, o pavilnė minkšta, labai tanki ir gerai sulaikanti šilumą. Uodega apvali, nešama ant nugaros ar šone, apaugusi gausiu kailiu. Spalvos gali būti įvairios: balta, sezamo (rudai juoda), raudona, juoda, juoda su įrudžiu, taip pat brindzinė. Dėl tokios struktūros kailis efektyviai saugo nuo šalčio, bet pavasarį ir rudenį itin smarkiai šeriasi.
Šis šuo ištikimai prisiriša prie vieno ar kelių šeimos narių ir dažnai būna gana santūrus su nepažįstamaisiais. Jis budrus, greitai reaguoja į aplinkos pasikeitimus ir gali būti puikus sargas. Daugeliui individų būdingas savarankiškas mąstymas, paveldėtas iš medžioklinės praeities, todėl jie ne visada aklai vykdo komandas. Tuo pačiu šios veislės atstovai gali būti švelnūs ir kantrūs su vaikais, jeigu nuo mažens tinkamai socializuojami.
Kitiems šunims jie dažniausiai rodo pagarbų atsargumą, ypač tos pačios lyties atstovams. Smulkesni gyvūnai, tokie kaip katės ar graužikai, gali sužadinti grobio instinktą, todėl būtinas atsargus supažindinimas. Šis augintinis mėgsta aiškias taisykles ir pastovią rutiną. Iniciatyvūs, bet ramūs šeimininkai, gebantys nustatyti ribas be grubumo, dažniausiai pasiekia geriausių rezultatų.
Šiai veislei būtinas reguliarus fizinis krūvis ir protinis užimtumas. Ilgi pasivaikščiojimai, žygiai gamtoje, bėgimas šalia dviračio ar paprasti traukimo žaidimai padeda iškrauti energiją. Nuobodžiaujantis šuo gali tapti destruktyvus, pradėti kasti, graužti ar pernelyg loti. Dresūra turi būti nuosekli, pagrįsta aiškiomis taisyklėmis ir teigiamu pastiprinimu. Grubus elgesys dažniausiai tik didina užsispyrimą.
Kailio priežiūra paprasta, tačiau intensyvaus šėrimosi laikotarpiu reikia šukuoti kelis kartus per savaitę. Įprastai pakanka vieno gero iššukavimo kas savaitę ir retų maudynių. Reikia nuolat tikrinti ausis, trumpinti nagus, prižiūrėti dantis. Gyventi šis šuo gali ir nuosavame name, ir bute, bet būtinai turi gauti daug judėjimo lauke. Svarbu užtikrinti saugią, aptvertą teritoriją, nes stiprus grobio instinktas gali paskatinti vytis judančius objektus.
Bendrai tai gana tvirta ir ištverminga veislė, tačiau pasitaiko keli būdingi sveikatos sutrikimai. Tarp jų minėtina klubo ir alkūnės sąnarių displazija, kurią galima sumažinti atsakingu veisimu ir tinkamu jauno šuns apkrovimų valdymu. Kai kuriems individams pasireiškia paveldimi akių sutrikimai, pavyzdžiui, katarakta ar tinklainės problemos, todėl naudingi reguliarūs akių patikrinimai.
Storas kailis gerai saugo nuo šalčio, bet reikalauja dėmesio šiltu oru. Reikia vengti intensyvių krūvių per kaitrą ir užtikrinti pavėsį bei vandens prieigą. Subalansuota mityba ir normalaus kūno svorio palaikymas ypač svarbūs, nes antsvoris apsunkina sąnarius. Tinkamai prižiūrimas Hokaido dažnai sulaukia solidžaus amžiaus, išlaikydamas pakankamai gerą judrumą ir gyvenimo džiaugsmą.