Hamiltono skalikas kilęs iš Švedijos ir glaudžiai susijęs su šios šalies medžioklės kultūra. Veislę XIX amžiaus pabaigoje sukūrė Švedijos kinologų klubo įkūrėjas grafas Adolfas Patrickas Hamiltonas. Jo tikslas buvo išvesti tvirtą skaliką, galintį savarankiškai dirbti Šiaurės Europos miškuose ir kalvotuose laukuose. Kūrimo darbams naudoti vokiečių, šveicarų bei anglų skalikai, taip pat vietiniai šunys. Dėl šios priežasties šios veislės atstovai paveldėjo gerą uoslę, ištvermę ir aiškų balsą. Nuo pat pradžių veislė buvo skirta medžioti kiškius ir lapes, bet ne šernus ar elnius. Ši paskirtis suformavo labai specifinį darbo stilių ir charakterį.
Šis šuo yra aiškių, harmoningų linijų, vidutinio dydžio ir tvirtos sandaros. Patinai paprastai būna šiek tiek didesni ir masyvesni už pateles, bet abiejų lyčių atstovai išlaiko saikingą eleganciją. Kūnas stačiakampis, krūtinė gili, o nugara tiesi ir tvirta. Galva pailga, tačiau ne per siaura, su ryškiais, bet ne šiurkščiais bruožais. Ausys vidutinio ilgio, prigludusios, šiek tiek suapvalintais galais.
Akys tamsios, žvilgsnis ramus ir dėmesingas. Kailis trumpo ir vidutinio ilgio, prigludęs, su tankiu poplaukiu, gerai saugančiu nuo drėgmės bei šalčio. Spalva tipiškai trispalvė: juoda mantija nugaroje, sodriai rudas fonas ir aiškūs balti žymėjimai ant snukio, krūtinės, kojų ir uodegos galiuko.
Hamiltono skalikas yra ramus ir stabilus namuose, bet darbe pasižymi užsidegimu ir atkaklumu. Medžioklės metu jis dirba savarankiškai, todėl yra linkęs priimti sprendimus be nuolatinio žmogaus nurodymo. Dėl šios savybės augintinis kartais gali atrodyti užsispyręs, tačiau tai labiau savarankiškumo, o ne neklusnumo požymis.
Šios veislės atstovai paprastai draugiški su šeima, prisirišę prie savo žmonių ir nejaučia didelio noro dominuoti. Dauguma gerai sutaria su vaikais, jei su jais elgiamasi pagarbiai. Su nepažįstamais jie dažniausiai būna santūrūs, bet ne agresyvūs. Instinktyvus noras sekti kvapą išlieka labai stiprus, todėl lauke šuo gali ignoruoti aplinką ir visą dėmesį sutelkti į pėdsaką.
Šios veislės priežiūra nėra sudėtinga, tačiau reikalauja laiko ir nuoseklumo. Kailis trumputis, todėl pakanka reguliariai iššukuoti ir apžiūrėti odą, ypač po darbų miške. Svarbu tikrinti ausis, nes kabantys ausų kaušeliai gali būti linkę į uždegimus drėgnose sąlygose.
Dresūra turi būti aiški, rami ir kantri. Hamiltono skalikas geriausiai reaguoja į nuoseklias taisykles, teigiamą motyvaciją ir aiškų uždavinių pateikimą. Mechaninis spaudimas ar grubumas dažniausiai tik mažina motyvaciją. Dėl stipraus grobio instinkto patartina anksti mokyti patikimo kvietimo komandos ir dirbti su atšaukimo įgūdžiais. Šiam šuniui būtinas gausus fizinis krūvis: ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, sekimo žaidimai ir darbas nosimi.
Apskritai Hamiltono skalikas laikomas gana sveika ir natūrali veislė. Veisime tradiciškai labiau rūpintasi darbingumu, o ne vien išvaizda, todėl paveldimų bėdų nėra itin daug. Vis dėlto, kaip ir kitus vidutinio dydžio skalikus, šiuos šunis gali varginti klubo sąnario displazija, todėl būtini sveikatos tyrimai veisime. Kabantys ausų kaušeliai gali lemti ausų uždegimus, ypač jei šuo dažnai dirba drėgnose ir purvinose vietose.
Taip pat svarbu palaikyti tinkamą kūno svorį, nes ribotas judėjimas ir kaloringas maistas gali sukelti nutukimą. Reguliarūs profilaktiniai veterinariniai patikrinimai, subalansuota mityba ir pakankamas krūvis padeda išlaikyti šią veislę aktyvią ir darbingą daug metų.