Grenlandijos šuo – nepaprastai stiprus ir ištvermingas šiaurinis kinkomasis šuo, glaudžiai susijęs su grenlandų tautos istorija. Šios veislės šunys šimtmečiais padėjo vietiniams gyventojams išgyventi atšiauriomis Arktyje sąlygomis, tempdami kinkinį, ieškodami maisto ir netgi saugodami žmonių gyvenvietes. Grenlandijos šuo šiandien laikomas viena iš gryniausių ir seniausių kinkinimo veislių pasaulyje, išlaikiusia pirminį tipažą bei funkcines savybes.
Veislės šaknys siekia tūkstantmečius: spėjama, kad grenlandų kinkiniai šunys atkeliavo į Grenlandiją su inuičių migracija prieš daugiau nei 4000 metų. Šios veislės šunys buvo gyvybiškai svarbūs šiauriniams medžiotojams ir žvejams, nes be jų nebūtų buvę įmanoma įveikti didžiulių atstumų snieguotame, neįveikiamame krašte.
Grenlandijos šuo ne tik traukė kinkinį su gyvybiškai svarbiomis atsargomis, bet dažnai talkindavo ir medžioklėje, puldamas bei persekiodamas ruonius ar net meškas. Veislės reputacija – išskirtinis ištvermingumas, taip pat gebėjimas savarankiškai spręsti užduotis, paveldėtas iš protėvių.
Šios rūšies šunys pasižymi stambiu, raumeningu kūnu ir gerai išvystytais raumenimis. Jų dvigubas kailis – tankus, šiltas ir tankus pavilnės sluoksnis apsaugo nuo vėjo bei šalčio. Grenlandijos šuns spalva gali būti įvairi: nuo baltos, juodos ir rudos iki pilkos ar dėmėtos. Galva plati, snukis gana trumpas, ausys stačios ir trikampės. Akys – migdolų formos, dažniausiai tamsios. Uodega gausiai apaugusi, riesta, laikoma ant nugaros, kas būdinga daugeliui šiaurinių špicų.
Šios veislės atstovai pasižymi nepriklausomu ir kartais užsispyrusiu charakteriu. Tai ne vadinamasis vieno žmogaus šuo – labiau primena vilkus nei klasikinius naminius šunis. Grenlandijos šuo – socialus, tačiau ryškiai išreiškia bandos instinktus, todėl geriausiai jaučiasi būryje kitų šunų, o ne vienas.
Su žmonėmis būna draugiškas, bet ne pernelyg meilus – užmezga artimą ryšį su tuo, kuris rodo pagarbą jo nepriklausomybei. Augintiniai dažnai būna atsargūs su nepažįstamaisiais, gali dominuoti kitų šunų atžvilgiu, tad šeimininkui būtina išmanyti apie kanidų elgesį.
Grenlandijos šuns priežiūra nekomplikuota, tačiau būtina pasirūpinti gausiu fiziniu krūviu bei psichine stimuliacija. Kailis reikalauja reguliaraus šukavimo, ypač šėrimosi metu. Veislė nėra linkusi į alergijas, bet netinka laikyti mažoje erdvėje – joms reikia daug judėti, vos kelios valandos pasivaikščiojimo – per mažai.
Dresūra nebūtinai lengva, nes grenlandai yra savarankiški, tad reikia kantrybės, nuoseklumo, pozityvių motyvavimo metodų. Šios rūšies šunys labai sumanūs, bet paveldėtas grobio instinktas reikalauja papildomo dėmesio bendraujant su mažais gyvūnais.
Grenlandijos šuo priklauso natūraliai, grynai ir sveikai veislių grupei, nes ilgą laiką buvo natūraliai atrenkami išlikimui sunkiomis sąlygomis. Dėl šios priežasties šios veislės atstovai dažnai pasižymi tvirta sveikata: rečiau serga paveldimomis ligomis, jų sąnariai ir širdis dažnai stiprūs. Vis dėlto reikėtų stebėti klubo sąnarių displaziją, suaugus senatvėje – artritą, kai kuriems pasitaiko akių ligų.
Svarbu užtikrinti subalansuotą mitybą ir tinkamą judėjimą, kad išlaikytų sveikatą ir ištvermę visą gyvenimą.