Fildspanielis yra sena britų medžioklinių šunų veislė, susiformavusi XIX amžiaus Anglijoje. Iš pradžių šie šunys buvo kuriami kaip universalūs padėjėjai įvairiose medžioklėse, ypač paukščių ir smulkių žvėrių. Veislė atsirado kryžminant senesnius spanielius, įskaitant kokerspanielį ir springerspanielį, siekiant gauti ilgesnių kojų, tvirtesnį ir ištvermingą šunį. Laikui bėgant veislės populiarumas svyravo, nes ją nustelbė kiti spanieliai. Šiuolaikiniai šios veislės atstovai dažniau sutinkami kaip naminiai draugai ir sportiniai šunys, tačiau išsaugojo daug medžioklinių instinktų ir darbo potencialo.
Šios veislės šuo yra vidutinio dydžio, pailgo korpuso ir giliu, gerai išvystytu krūtiniu. Galva ilgesnė, su aiškiai išreikštu snukiu ir švelnia, mąslia žvilgsnio išraiška. Akys tamsios, migdolo formos, suteikiančios ramų, protingą žvilgsnį. Ausys ilgos, prigludusios prie skruostų, gausiai apžėlusios švelniu kailiu.
Kailis yra vidutinio ilgio, šilkinės tekstūros, prigludęs, su kutais ant kojų, ausų ir pilvo. Jis turi būti atsparus drėgmei ir saugoti nuo krūmų bei šakų. Kūno proporcijos sudaro įspūdį apie tvirtą, bet grakštų medžioklinį šunį. Uodega dažnai laikoma žemiau nugaros linijos, judant aktyviai mosuojama, ypač dirbant lauke ar uostinėjant pėdsakus.
Šios veislės atstovai paprastai ramūs, švelnaus charakterio ir labai prisirišę prie šeimos. Jie mėgsta būti arti žmonių, dažnai seka šeimininką po namus ir ieško fizinio kontakto. Fildspanielis nėra hiperaktyvus, tačiau jam būtinas reguliarus fizinis ir protinis krūvis. Trūkstant veiklos, augintinis gali tapti uždaras arba pradėti rodyti nepageidaujamą elgesį, pavyzdžiui, graužti daiktus ar per daug loti.
Su vaikais šis šuo paprastai elgiasi švelniai ir kantriai, jei jie išmokomi pagarbaus elgesio. Su kitais šunimis dažniausiai sutaria gerai, ypač jei anksti socializuojamas. Su nepažįstamais žmonėmis dažniausiai būna mandagus, bet kiek santūrus, neloja be reikalo. Tai nėra tipinis sarginis šuo, tačiau jis reaguos į neįprastus garsus ir praneš apie atėjusius svečius.
Kailio priežiūra reikalauja nuoseklumo, bet nėra ypač sudėtinga. Šį šunį rekomenduojama kruopščiai iššukuoti bent du tris kartus per savaitę, kad nesusidarytų sąvėlos ant ausų ir kojų. Po pasivaikščiojimų gamtoje reikėtų patikrinti kailį, ar nėra žolės varpučių, šapų ir erkių. Ausų priežiūra itin svarbi, nes nukarusios ir plaukuotos ausys linkusios kaupti drėgmę.
Fildspanielis mėgsta vandenį ir ilgus pasivaikščiojimus, todėl kasdien jam reikia bent valandos aktyvios veiklos. Be fizinio krūvio būtini ir protiniai užsiėmimai: paieškos žaidimai, nosies darbas, paprastos užduotys lauke. Dresūra paprastai gana sėkminga, nes šis šuo protingas ir motyvuotas dirbti su žmogumi. Tačiau jis jautrus tonui, todėl geriausiai reaguoja į švelnią, nuoseklią, skatinimu pagrįstą dresūrą. Griežtos bausmės gali mažinti pasitikėjimą ir motyvaciją.
Veislė laikoma santykinai sveika, tačiau, kaip ir daugeliui vidutinių medžioklinių šunų, būdinga kelių sąnarių ir ausų problemų rizika. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazija, todėl atsakingi veisėjai atlieka rentgeno tyrimus veisliniams šunims. Ilgas ir tankus kailis aplink ausis skatina drėgmės kaupimąsi, todėl fildspanieliai gali sirgti pasikartojančiomis ausų uždegimo formomis. Reguliarus ausų valymas ir džiovinimas po maudynių vandenyje sumažina šią riziką.
Gali pasitaikyti pavienių akių ligų atvejų, todėl rekomenduojama profilaktinė veterinarinė akių patikra. Kaip ir kitiems maisto mėgėjams, šiems šunims būdingas polinkis priaugti svorio, jei nepakanka judėjimo ir nesilaikoma subalansuotos mitybos. Kruopščiai prižiūrimas ir pakankamai judantis fildspanielis dažnai sulaukia garbingo amžiaus ir išlieka aktyvus iki vėlyvos senatvės.