Nors Eurazijos špicas (dar vadinamas eurazieriu) oficialiai buvo pripažintas tik XX a. šeštajame dešimtmetyje, jo istorija siekia daug toliau. Šią veislę vokiečių kinologas Julius Wipfelis sukūrė norėdamas sujungti geriausias čau-čau, vilkšunių bei japoniškų akitų savybes. Tikslas buvo gauti augintinį, tinkantį šeimos gyvenimui, kuris išlaikytų išraiškingą špicų išvaizdą bei temperamentą, bet būtų lengviau valdomas ir tarnaujantis harmoningai šiuolaikinėje visuomenėje.
Po metų kruopščios selekcijos, 1960-aisiais buvo užregistruotas pirmasis eurasieris ir prasidėjo veislės plitimas po Europą. Šiandien euraziečiai yra mėgiami dėl subalansuoto charakterio bei kūno sandaros, taip pat dėl neįkyria, tačiau išraiškingos išvaizdos.
Šios veislės šunys pasižymi harmoningomis, proporcingomis kūno linijomis: stipri krūtinė, vidutinio ilgumo kojos ir tvirta, bet ne masyvi galva. Žvilgsnis – budrus, akys vidutinio dydžio, ausys stačios trikampio formos. Kailis storas, dvigubas, su pavilne, todėl itin gerai saugo nuo šalčio ir drėgmės.
Spalvos gali būti įvairios: nuo rausvai gelsvų, vilkų pilkumo iki juodos, įvairių smėlio ar net rudų atspalvių, nebent griežtai baltos ar kepenų spalvos, kurios laikomos nepriimtinomis. Tipiška pūkuota uodega išdidžiai guli ant nugaros ir iškart išduoda špico kilmę.
Eurazijos špicai labiausiai vertinami kaip šeimos augintiniai – jie švelnūs, ištikimi ir santūrūs, tačiau kartu yra stebėtinai budrūs. Šios veislės atstovai neloja be reikalo ir nėra pernelyg užsispyrę. Tiek su vaikais, tiek su vyresniais žmonėmis jie elgiasi apdairiai, geba prisitaikyti net prie mažų vaikų ar kitų gyvūnų draugijos.
Dažnas šios veislės augintojas pabrėžia jų gebėjimą pastebėti šeimininko emocijas, prisitaikyti prie nuotaikos bei aplinkos pokyčių. Eurazijos špicai nėra agresyvūs – net nepažįstamiems žmonėms jie parodo rezervuotą, bet mandagų susidomėjimą. Svarbu reguliariai užtikrinti bendravimą ir socializaciją nuo mažumės, kad išaugtų visapusiškas šeimos narys.
Vienas iš didžiausių šios veislės pranašumų – nuosaikiai išreikštas nepriklausomumas ir vidutinio sudėtingumo dresūra. Eurazijos špicus galima išmokyti tiek pagrindinių komandų, tiek sudėtingesnių triukų, jei taikoma švelni ir pozityvi dresūra. Jie mėgsta rutinos pojūtį, todėl treniruotės turi būti nuoseklios ir įvairios.
Nepaisant tankaus kailio, šios veislės atstovų priežiūra nėra sudėtinga: pakanka reguliariai šukuoti 2–3 kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – dažniau. Kailis beveik neturi savito kvapo ir nėra linkęs susiveli. Svarbu atkreipti dėmesį į sezoninį šėrimąsi bei ausų ir nagų priežiūrą.
Eurazijos špicai yra žinomi dėl geros bendrai sveikatos. Tinkamai prižiūrimas šuo gali gyventi net iki 13–15 metų. Visgi, kaip ir daugeliui vidutinio dydžio veislių, rizika kyla tokioms ligoms, kaip klubo sąnario displazija, akių ligos ar skydliaukės funkcijos sutrikimai.
Dėl tankaus kailio šią veislę galima auginti ir lauke, tačiau reikėtų stebėti, kad karštomis vasaros dienomis augintinis neperkaistų. Svarbu kasmetinės veterinarinės apžiūros, subalansuota mityba bei pakankamas fizinis krūvis.
Šios veislės atstovai turi polinkį tukti, todėl peršerti nereikėtų. Judrumo ir aktyvumo išlaikymui puikiai tinka ilgi pasivaikščiojimai bei žaidimai gryname ore.