Dobermanas – vokiškos kilmės tarnybinis šuo, atsiradęs XIX a. pabaigoje. Veislę sukūrė mokesčių rinkėjas Karlas Frydrichas Dobermanas, ieškojęs drąsaus ir patikimo palydovo. Manoma, kad formuojant šiuos šunis dalyvavo pinčeriai, rotveileriai, vokiečių trumpaplaukiai pointeriai ir kitos darbinės veislės. Nuo pat pradžių šie šunys buvo naudojami apsaugai, policijos ir karinėse tarnybose, todėl išlaikė aukštą darbingumą ir stiprų sarginį instinktą.
Šiai veislei būdingas elegantiškas, atletiškas kūno sudėjimas ir aiškiai matoma raumenų struktūra. Kūnas kvadratinio formato, krūtinė gili, nugara tvirta, liemuo sausas.
Galva pailga, pleišto formos, su tvirtu žandikauliu ir ryškia, bet neperdėta nosies linija. Ausys tradiciškai būdavo karpomos, o uodega trumpinama, tačiau daugelyje Europos šalių tokia praktika dabar draudžiama, todėl dažniau matomi natūralios išvaizdos augintiniai.
Kailis trumpas, prigludęs ir blizgus, be pavilnės arba su labai nežymia pavilne. Standartinės spalvos – juoda su rūdžių atspalvio žymėmis ir ruda su rūdžių žymėjimu. Taip pat pasitaiko mėlynos ar gelsvai rusvos (fawn) spalvos, tačiau jos dažniau siejamos su papildomais kailio ir odos jautrumo iššūkiais. Žymės turi būti aiškios ir aiškiai apibrėžtose vietose, pavyzdžiui, ant antakių, snukio, krūtinės, kojų ir po uodega.
Šios veislės atstovai garsėja lojalumu ir stipriu prisirišimu prie savo žmonių. Jie paprastai formuoja glaudų ryšį su vienu ar keliais šeimos nariais ir mėgsta būti šalia. Tinkamai socializuotas augintinis namuose dažniausiai būna švelnus ir atidus, gerai sutaria su vaikais, jei šie moka su šunimis elgtis pagarbiai. Nepažįstamų atžvilgiu jis gali būti santūrus ar įtarus, todėl ankstyva ir nuosekli socializacija su žmonėmis bei kitais šunimis yra būtina.
Dėl aukšto intelekto šis šuo puikiai tinka įvairioms sportinėms veikloms. Dažnai dalyvauja paklusnumo, apsaugos, pėdsekystės ar šunų sporto varžybose. Tačiau intensyvus intelektas reiškia ir tai, kad nuobodžiaujantis augintinis gali ieškoti sau veiklos, kuri ne visada patiks šeimininkui. Todėl kasdienis užimtumas ir aiškios taisyklės yra šios veislės gerovės pagrindas.
Šios veislės šunims reikia daug fizinio ir protinio krūvio. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, darbas su kvapais, dresūros užduotys ir žaidimai su atnešimu padeda išlaikyti juos subalansuotus. Bent viena aktyvi treniruotė per dieną yra beveik būtinybė. Gyvenimas tik sofoje ir trumpi išėjimai į kiemą tokiam šuniui netinka ir gali lemti elgesio problemas.
Dresūra turėtų būti nuosekli, aiški ir pagrįsta pozityviais metodais. Šie šunys jautriai reaguoja į toną ir emocijas, todėl pernelyg griežtos bausmės gali sukelti stresą arba gynybinį elgesį. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant aiškias ribas, nuoseklumą ir motyvaciją maistu, žaislais ar pagyrimu. Ankstyvas paklusnumo kursas rekomenduojamas visiems šios veislės šuniukams, nepriklausomai nuo to, ar jie bus naudojami tarnybai, ar bus šeimos kompanionai.
Dobermanai laikomi gana jautria veisle, todėl atsakingas veislinis darbas yra ypač svarbus. Dažniausios sveikatos problemos – širdies ligos, visų pirma išsiplėtusi kardiomiopatija, taip pat paveldimas von Willebrando krešėjimo sutrikimas. Būtina reguliariai tikrinti širdį ir, esant poreikiui, atlikti genetinius tyrimus. Dar viena rizika – klubų ir alkūnių sąnarių displazija, todėl patartina rinktis veislyną, kuris pateikia tėvų sąnarių vertinimus.
Kaip ir daugeliui didesnių krūtininio tipo šunų, šiai veislei gresia skrandžio užsisukimas. Šeimininkai turėtų dalinti maistą į kelis mažesnius davinius ir vengti intensyvaus krūvio iškart po šėrimo. Kadangi kailis trumpas ir be storos pavilnės, šie augintiniai jautresni šalčiui, todėl žiemą dažnai prireikia drabužio ir riboto laiko lauke. Tinkama mityba, reguliarūs veterinariniai patikrinimai ir protingas fizinis krūvis padeda pratęsti aktyvų gyvenimą ir sumažinti sveikatos rizikas.