Ši veislė kilo Šveicarijos Alpėse, kur stiprūs kalnų šunys talkino ūkininkams. Didysis šveicarų zenenhundas buvo naudojamas galvijams varyti, vežimams tempti ir kaip patikimas sargas. Manoma, kad jo giminėje yra senųjų molosų tipo šunų, atvestų į Alpių regioną romėnų laikais.
Ilgą laiką šios veislės atstovai buvo laikomi paprastais ūkio šunimis, o ne atskira veisle. Tik XX a. pradžioje kinologai atkreipė dėmesį į didelius trispalvius kalnų šunis ir pradėjo kryptingą selekciją. Nuo tada veislė pamažu paplito už Šveicarijos ribų, tačiau iki šiol išliko gana reta ir laikoma labiau žinovų pasirinkimu.
Šios veislės šuo yra labai didelis, raumeningas ir tvirtų kaulų. Patinai dažniausiai būna aukštesni ir masyvesni už pateles, tačiau abiejų lyčių atstovai turi aiškiai stačiakampį kūno formatą. Krūtinė plati ir gili, nugara tiesi, laikysena tvirta ir pasitikinti.
Kailis trumpas, tankus, su pavilne, gerai saugo nuo šalčio ir drėgmės. Labiausiai atpažįstamas bruožas – trispalvė spalva. Pagrindinis fonas juodas, o ant snukio, krūtinės, letenų ir uodegos galiuko yra balti žymėjimai. Ant antakių, snukio šonų ir kojų matyti rudai rusvi plotai. Toks spalvų derinys suteikia augintiniui labai išraiškingą ir solidžią išvaizdą.
Galva plati, snukis tiesus, ausys vidutinio dydžio, prigludusios prie skruostų. Akys tamsios, su ramaus, šiek tiek rimto žvilgsnio išraiška. Uodega stora prie pagrindo, ramiai nuleista, judant gali būti lengvai pakelta.
Šis šuo žinomas dėl ramaus, subalansuoto temperamento. Jis labai prisiriša prie šeimos ir paprastai renkasi vieną ar du artimiausius žmones, kuriuos seka labiausiai. Šios veislės atstovai paprastai draugiški ir kantrūs vaikams, tačiau dėl dydžio su mažais vaikais būtina priežiūra.
Sargavimo instinktai išliko stiprūs. Augintinis dažniausiai santūrus su nepažįstamais žmonėmis, tačiau be reikalo neagresyvus. Jis stebi aplinką, reaguoja lojimu, bet paprastai nėra isteriškas ar pernelyg triukšmingas. Šiai veislei svarbus pastovus kontaktas su šeima, todėl gyvenimas voljere ar nuolatinė izoliacija netinka.
Didelis kalnų šuo turi gauti pakankamai fizinio krūvio, bet nebūtinai yra itin ištvermės reikalaujantis sportininkas. Kasdieniai pasivaikščiojimai, žygiai gamtoje ir ramus, bet reguliarus aktyvumas jam idealiai tinka. Jaunam šuniui reikia vengti per didelio krūvio, kol pilnai susiformuoja sąnariai.
Dresūra turi būti nuosekli ir tvirta, bet be grubumo. Šios veislės šunys gana protingi, tačiau kartais būna užsispyrę ir lėtai bręsta emociškai. Geriausiai reaguoja į aiškias taisykles, pagyrimus ir motyvaciją maistu. Ankstyva socializacija padeda išlaikyti sveiką pasitikėjimo ir atsargumo pusiausvyrą.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga. Paprastai pakanka reguliariai iššukuoti šerimąsi periodais. Vis dėlto plaukai slenka gausiai, todėl namuose teks dažniau tvarkytis. Reikia stebėti nagų ilgį, ausų švarą ir dantis, ypač jei augintinis neėda daug kietesnio pašaro.
Kaip ir dauguma labai didelių šunų, šis augintinis turi polinkį į klubo ir alkūnės sąnarių displaziją. Atsakingi veisėjai tiria veislinius individus ir taip sumažina riziką palikuonims. Taip pat būtina kontroliuoti svorį, nes nutukimas dar labiau apkrauna sąnarius ir širdies bei kraujagyslių sistemą.
Pasitaiko sukiemio, tam tikrų akių ligų ir skrandžio susisukimo atvejų. Dėl to rekomenduojama šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir riboti intensyvų krūvį iškart po maitinimo. Tinkama mityba, judėjimas ir reguliarūs veterinariniai patikrinimai padeda išlaikyti pakankamai gerą šuns sveikatą ir užtikrinti kuo ilgesnį aktyvų gyvenimą.