Danų - švedų fermerių šuo yra sena šiaurietiška ūkinė veislė, glaudžiai susijusi su Danijos ir pietų Švedijos kaimų tradicijomis. Manoma, kad šios veislės šaknys siekia viduramžius, kai aplink fermas gyveno nedideli mišrios kilmės sargai ir žiurkininkai. Šie šunys padėjo saugoti atsargas nuo graužikų, įspėti apie atvykėlius ir lydėti galvijus.
Ilgą laiką šis šuo nebuvo laikomas atskira veisle. Tai buvo „kaimo šunelis“, perduodamas iš šeimos šeimai ir prisitaikantis prie vietinių poreikių. Tik XX amžiaus pabaigoje kinologai susidomėjo išlikusiais tipiniais fermerių šunimis ir pradėjo kryptingą veisimo programą. Šiandien veislė pripažinta Skandinavijoje ir po truputį skinasi kelią į kitas šalis, tačiau išlieka gana reta.
Šios veislės atstovai yra maži, bet tvirti ir raumeningi šunys, su aiškiai matomu darbinio tipo sudėjimu. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, bet ne pernelyg plati, nugara tvirta. Bendra išvaizda primena mažą, vikrų fermos šunį, pasiruošusį staigiai sureaguoti.
Galva vidutinio pločio, snukis ne per smailas, žandikauliai tvirti. Akys paprastai tamsios, išraiška žvali ir smalsi. Ausys dažniausiai pusiau nulėpusios arba stačios, priklausomai nuo individualaus tipo. Uodega dažniausiai vidutinio ilgio, laikoma pakelta, bet ne susukta virš nugaros.
Kailis trumpas arba vidutinio ilgio, standus ir apsaugantis nuo drėgmės. Pavilnė tanki, pritaikyta vėsiam ir drėgnam klimatui. Dažniausiai sutinkamos baltos spalvos su įvairiomis dėmėmis: juodomis, rusvomis, gelsvomis ar pilkšvomis.
Šiai veislei būdingas ryškus budrumas ir stiprus prisirišimas prie šeimos. Šis šuo atidžiai seka aplinką ir greitai praneša lojimu apie neįprastus garsus ar atvykusius svečius. Nors neagresyvus, jis gali būti atsargus su nepažįstamais, kol įsitikina, kad situacija saugi.
Su savo šeima šis augintinis dažniausiai labai meilus, žaismingas ir linkęs sekti žmones po namus. Su vaikais paprastai elgiasi draugiškai, jei nuo mažens pratintas ir mokytas pagarbos riboms. Kadangi tai buvęs darbinis šuo, jis mėgsta turėti užduotį ir gali nerimauti, jei visą dieną neturi jokios veiklos.
Su kitais šunimis dažniausiai sutaria gerai, ypač jei socializuotas nuo mažens. Tačiau dėl stipresnio sargavimo instinkto gali bandyti dominuoti savo namų teritorijoje. Svarbu ankstyvas supažindinimas su įvairiomis situacijomis ir aplinkomis.
Šios veislės atstovams nereikia sudėtingos kailio priežiūros. Užtenka reguliariai iššukuoti kailį kartą ar du per savaitę ir dažniau šukuoti šėrimosi laikotarpiu. Maudymas reikalingas tik esant realiam poreikiui, kad nebūtų pažeista natūrali kailio apsauga.
Fizinis ir protinis užimtumas yra svarbiausia šuns geros savijautos dalis. Jam tinka ilgesni pasivaikščiojimai, žaidimai su kamuoliuku, kvapų paieškos, paprasti sportai, tokie kaip agility ar mantrailing. Gyvenant mieste būtina kasdien skirti pakankamai laiko aktyviam judėjimui ir žaidimams.
Dresūra dažniausiai sėkminga, nes šis šuo protingas ir mėgsta dirbti su žmogumi. Tačiau jis gali būti šiek tiek užsispyręs ir bandyti priimti sprendimus savarankiškai. Geriausiai veikia pozityvūs metodai, aiškios taisyklės ir trumpos, įdomios treniruotės.
Danų - švedų fermerių šuo laikomas gana atsparia ir ilgaamže veisle. Dauguma atstovų sulaukia brandaus amžiaus išlaikydami gerą fizinę būklę, jei gauna subalansuotą mitybą ir pakankamai judėjimo. Vis dėlto, kaip ir kitoms mažoms bei vidutinėms veislėms, gali pasitaikyti kelios pasikartojančios problemos.
Gali būti jautresnės sąnarių bėdos, tokios kaip girnelės išnirimai ar ankstyvi sąnarių susidėvėjimo požymiai. Kartais pasitaiko alergijų ar odos dirginimų, ypač jei aplinka labai drėgna ar naudojamas netinkamas maistas. Svarbu reguliariai tikrinti dantis, ausis ir nagus, nes šios sritys gali būti pamirštos kasdienėje rutinoje.
Atsakingi veisėjai atlieka pagrindinius sveikatos tyrimus ir kruopščiai atrenka veislei tinkamus šunis. Renkantis šuniuką verta domėtis tėvų sveikatos patikromis ir su veisle susipažinti tiesiogiai, kad geriau suprastumėte jos poreikius ir charakterį.