Čihuahua kilmė siejama su senosiomis Mezoamerikos civilizacijomis. Manoma, kad šie maži šunys yra susiję su toltekų laikų techiči tipo šunimis. Vėliau juos perėmė actekai ir laikė kaip palydovus bei ritualinius gyvūnus. Veislė pavadinta pagal Meksikos Čihuahua regioną, iš kur daug šių šunų XIX a. pateko į JAV. Europoje jie išpopuliarėjo kiek vėliau, kai mados pasaulis atrado miniatiūrinius šunis kaip miesto gyvenimo simbolį.
Šiandien šios veislės atstovai dažniausiai auginami kaip draugai ir kompanionai. Jie gerai prisitaiko prie nedidelių butų, kelionių ir intensyvaus miesto ritmo. Nors dažnai siejami su prabanga ir išlepintais augintiniais, jų istorijoje slypi gerokai tvirtesnis charakteris.
Čihuahua yra labai mažo sudėjimo šuo su kompaktišku, proporcingu kūnu. Galva obuolio formos, su ryškiu kaktos perėjimu ir didelėmis, išraiškingomis akimis. Ausys didelės, stačios, suteikiančios budrumo ir gyvumo įspūdį. Nugara tiesi, krūtinė gana plati, nepaisant trapaus kūno.
Skiriami du kailio tipai: trumpaplaukis ir ilgaplaukis. Trumpaplaukiai turi lygų, prie kūno prigludusį kailį, o ilgaplaukiai pasižymi švelniais, kartais lengvai banguotais plaukais su puriomis apykaklėmis ir plunksnomis ant ausų bei uodegos. Spalvų paletė labai plati: nuo vienos spalvos iki įvairių derinių ir raštų.
Šis šuo garsėja dideliu ego mažame kūne. Dažnai sakoma, kad tai didelio šuns siela miniatiūriniame kūne. Augintinis gali būti labai prisirišęs prie vieno žmogaus ir jį sekti po visus namus. Dėl stipraus prisirišimo kartais pasireiškia pavydas ar saugojimo elgsena.
Šios veislės atstovai paprastai budrūs ir linkę garsiai pranešti apie kiekvieną garsą ar svečią. Su svetimais žmonėmis jie gali būti atsargesni, bet tinkamai socializuoti tampa gana draugiški. Su vaikais šis šuo sutaria, jei jie elgiasi švelniai ir supranta jo trapumą. Dėl mažo dydžio šios veislės nerekomenduojama visiškai mažioms vaikų šeimoms be priežiūros.
Nors čihuahua yra intelektualus ir smalsus šuo, dresūra gali pareikalauti kantrybės. Jie jautriai reaguoja į balsą ir atmosferą, todėl geriausiai mokosi naudojant pozityvią motyvaciją. Ypač svarbu anksti išmokyti tvarkingai atlikti gamtinius reikalus, nes dėl nedidelio pūslės dydžio klaidų gali pasitaikyti dažniau.
Kasdienis fizinis krūvis neturi būti labai intensyvus. Šiai veislei pakanka trumpų pasivaikščiojimų ir žaidimų namuose. Vis dėlto būtinas protinis užimtumas: mokomieji žaidimai, paprastos komandos, nosies darbą skatinantys užsiėmimai. Taip mažėja lojimo ir destruktyvaus elgesio rizika.
Trumpaplaukių atstovų kailio priežiūra nesudėtinga: pakanka reguliariai iššukuoti ir nuvalyti drėgna pirštine. Ilgaplaukiams reikia dažnesnio šukavimo, kad nesusidarytų sąvėlos, ypač už ausų ir ant užpakalinių kojų. Visų tipų šunims būtina prižiūrėti dantis, nes jie linkę į dantų akmenis ir dantenų ligas.
Šios veislės atstovai dažnai gyvena ilgai, tačiau turi tam tikrų specifinių sveikatos rizikų. Dėl mažo kūno jie jautresni traumoms, todėl reikėtų vengti šokinėjimo nuo sofų ar laiptų. Dažnos kelio girnelės išnirimo problemos, ypač jei šuo antsvorio ar labai aktyvus nelygiame paviršiuje.
Tipinės bėdos apima širdies ligas, tokias kaip mitralinio vožtuvo degeneracija, ir kvėpavimo jautrumą. Daug dėmesio reikia skirti dantų priežiūrai, nes sukandimo problemos ir maži žandikauliai skatina dantų ligas. Taip pat svarbu saugoti šį šunį nuo šalčio ir skersvėjų, nes nedidelis kūnas greitai atvėsta. Tinkama mityba, reguliarūs veterinariniai patikrinimai ir saugus fizinis krūvis padeda užtikrinti ilgą ir kokybišką gyvenimą.