Čekų terjeras buvo išveistas XX amžiaus viduryje Čekijoje, kinologo Františeko Horako. Jis siekė sukurti medžioklinį šunį, kuris būtų ištvermingas, bet ne agresyvus ir lengviau valdomas nei tradiciniai terjerai. Veislei formuoti buvo kryžminti škotų terjerai ir halėndų terjerai. Dėl tokios kombinacijos atsirado šuo su pailgu kūnu, stipriu medžiokliniu instinktu ir ramesniu temperamentu.
Iš pradžių ši veislė buvo skirta darbui urvuose ir sudėtingame, miškingame reljefe. Ji buvo naudojama lapių, barsukų ir kitų žvėrelių medžioklėje. Laikui bėgant šie šunys pradėjo dažniau gyventi kaip šeimos augintiniai ir parodų dalyviai. Šiandien tai reta, bet vertinama veislė, išlaikiusi savo darbinę prigimtį ir kartu pritaikyta šiuolaikiniam gyvenimui.
Šios veislės atstovai yra nedideli, ilgesnio nei aukštesnio kūno, su galinga krūtine ir tvirtais, bet ne griozdiškais kaulais. Galva ilga, su aiškiai matomu snukiu ir žandikauliais, kurie tinka grobiui sugriebti. Ausys menko formos, nuleistos ir prigludusios prie skruostų, suteikia šuniui švelnesnę, rimtą išraišką.
Kailis šilkinis, banguotas, tankus, turi pavilnę. Skirtingai nuo daugelio šiurkščiakailių terjerų, šis šuo nepešamas, o kerpamas. FCI standarte numatytos dvi pagrindinės spalvų grupės. Pirmoji – mėlynai pilka, nuo tamsesnio iki šviesesnio atspalvio, kartais su šviesesnėmis pažymomis ant snukio ar kojų. Antroji – kavos ruda, taip pat su galimomis šviesesnėmis žymėmis. Dažnai pasitaiko balti plotai ant krūtinės, kaklo, galūnių ar uodegos galo.
Šios veislės charakteris išsiskiria ramesne ir nuosaikesne prigimtimi, lyginant su daugeliu kitų terjerų. Šuo paprastai prisirišęs prie šeimos, mėgsta žmonių draugiją ir nori dalyvauti kasdieniame gyvenime. Jis dažnai būna santūrus su nepažįstamais, bet be nepagrįsto agresyvumo, jei buvo tinkamai socializuotas.
Su vaikais šis augintinis paprastai elgiasi švelniai, bet reikia mokyti ir šunį, ir vaikus tinkamo bendravimo. Medžioklinis instinktas išlikęs, todėl mažus gyvūnus patartina supažindinti atsargiai. Su kitais šunimis šios veislės atstovai dažnai sutaria pakankamai gerai, ypač jei kartu auga nuo mažens.
Šiam šuniui būtinas reguliarus judėjimas, tačiau jo energijos lygis vidutinis. Kasdieniai pasivaikščiojimai, aktyvesni žaidimai ir protinės užduotys paprastai patenkina poreikius. Jei gauna pakankamai veiklos, namuose dažniausiai būna ramus ir mėgsta ilsėtis prie šeimininko.
Dresūra turėtų būti nuosekli, švelni ir paremta pozityviu pastiprinimu. Čekų terjeras yra protingas ir linkęs bendradarbiauti, bet kartais gali pasirodyti kiek užsispyręs. Geriausiai veikia trumpi, aiškūs užsiėmimai, kuriuose derinamas paklusnumas ir žaidimas. Dėl santykinio stabilumo ir ramaus temperamento šią veislę gali auginti ir mažiau patyrę šeimininkai, jei pasiryžta mokytis kartu.
Kailio priežiūra reikalauja tam tikro dėmesio. Šį šunį reikia šukuoti maždaug kelis kartus per savaitę, kad nesusiformuotų sąvėlos, ypač ant kojų ir barzdos srityje. Kas kelis mėnesius kailis kerpamas, formuojant būdingą siluetą ir ilgį. Kol šuo prižiūrimas reguliariai, šerimasis paprastai nėra labai gausus.
Veislė laikoma santykinai sveika, tačiau kaip ir daugumai grynaveislių šunų, gali pasitaikyti keli paveldimi sutrikimai. Dažniau minimos kelio girnelės išnirimai, tam tikros akių ligos ir nugaros problemos dėl pailgo kūno. Svarbu pasirinkti atsakingą veisėją, tikrinantį veislinius šunis dėl ortopedinių ir akių susirgimų. Tinkama mityba, kūno svorio kontrolė ir pakankamas judėjimas padeda išlaikyti gerą fizinę formą ir ilgaamžiškumą. Reguliarūs veterinariniai patikrinimai ir profilaktinės priemonės leis šiai veislei džiaugtis ilgu, aktyviu gyvenimu šalia savo šeimos.