Čekoslovakų vilkšunis atsirado XX amžiaus penktajame dešimtmetyje tuometinėje Čekoslovakijoje. Kariuomenei reikėjo itin ištvermingo ir atsparaus tarnybinio šuns, galinčio dirbti sudėtingomis sąlygomis. Buvo sukryžminti vokiečių aviganiai su Karpatų vilkais ir atrinkti palikuonys, derinantys vilko fizines savybes su šuns mokomumu. Vėlesnė selekcija vyko griežtai kontroliuojant charakterį ir sveikatą.
Ši veislė buvo naudojama pasienio tarnybose, paieškose, patruliavime ir kaip universalus darbinis šuo. Nors šiandien vis dažniau laikomas kaip šeimos augintinis, jis išlaikė stiprų darbo potencialą ir laukinę išvaizdą.
Šios veislės atstovai vidutinio į didelį kūno sudėjimo, sauso ir raumeningo tipo. Kūnas stačiakampio formos, bet labai lengvas ir atletiškas, sukurtas ilgoms distancijoms. Galva pleišto formos, su tiesia nosies linija ir santykinai siauru snukiu. Akys dažniausiai gintaro spalvos, žvilgsnis intensyvus ir atidus. Ausys mažos, trikampės, stačios ir aukštai išaugusios, tai suteikia gyvūnui labai budrią išraišką. Kailis dvigubas, tankus, su gerai išvystytu pavilniu, ypač žiemą.
Plaukas tiesus ir prigludęs, vasarą trumpesnis. Spalvos svyruoja nuo gelsvai pilkos iki sidabriškai pilkos, su šviesesne apačia ir būdingu "kaukės" raštu ant snukio. Judesys lengvas, elastingas, šiek tiek primenantis risčia žingsniuojantį vilką.
Šis šuo labai protingas, smalsus ir savarankiškas. Jis stipriai prisiriša prie savo žmonių, tačiau išlaiko nepriklausomą mąstymą. Šios veislės atstovai dažnai įtariai vertina nepažįstamuosius ir reaguoja atsargiai, kol įsitikina saugumu.
Daugumai būdingas stiprus teritorijos ir bandos instinktas, todėl jie gali būti geri sargai, bet reikalauja kryptingos socializacijos nuo mažų dienų. Su vaikais dažniausiai elgiasi atsargiai ir pagarbiu atstumu, labiausiai tinka šeimoms su vyresniais ir šunų taisykles suprantančiais vaikais. Dėl ryškaus grupinio elgesio instinkto jie jautriai reaguoja į toną, kūno kalbą ir šeimos narių emocijas.
Tokiam augintiniui būtina nuosekli, teigiamu pastiprinimu paremta dresūra ir aiškios ribos. Griežtas, grubus elgesys tik skatina nepasitikėjimą ir konfliktiškumą. Šios veislės atstovai greitai perpranta komandas, bet linkę patys priimti sprendimus, todėl kartais atrodo užsispyrę. Ypač svarbi ankstyva socializacija su žmonėmis, kitais šunimis, įvairiomis aplinkomis ir garsais.
Be pakankamo fizinio ir protinio krūvio šuo gali imti griauti, bėgti ieškoti nuotykių ar demonstruoti nerimą. Idealiausia veikla – žygiai, bėgimas, šunų sportas, traukimo užsiėmimai, pėdsekystė. Tai ne miesto daugiabučiui pritaikytas augintinis, o darbui ir aktyviam gyvenimo būdui sukurtas šuo.
Kailio priežiūra gana paprasta, tačiau šis šuo intensyviai šeriasi du kartus per metus. Tokiu metu reikia dažnai šukuoti kietu šepečiu ir pašalinti pavilnį. Įprastai pakanka savaitinio šukavimo ir retesnio maudymo. Ausis, dantis ir nagus būtina reguliariai tikrinti ir prižiūrėti, nes aktyvūs šunys linkę nusidėvėti letenas ir gali susižeisti. Veislė laikoma palyginti sveika ir atsparia, tačiau gali pasitaikyti klubų ir alkūnių sąnarių displazija, degeneracinė mielopatija, rečiau akių ligos.
Dėl aukšto aktyvumo labai svarbi subalansuota mityba ir tinkamas baltymų bei energijos kiekis. Šios veislės atstovai gerai pakelia šaltį, bet prastai jaučiasi, kai ilgesnį laiką laikomi voljere be socialinio kontakto. Tai šuo, kuriam labiausiai reikia ne tik erdvės, bet ir glaudaus ryšio su savo žmogumi.