Šios veislės ištakos siekia senovės Romą, kur masyvūs molosų tipo šunys buvo naudojami kaip karo ir sargybiniai gyvūnai. Vėliau Apeninų pusiasalyje jie virto universaliais ūkio pagalbininkais: saugojo galvijus, namus ir lydėjo medžioklėse. Ilgą laiką šie šunys buvo žinomi tik kaimiškuose pietų Italijos regionuose, o pramonėjant žemės ūkiui jų populiacija stipriai sumažėjo. Tik XX a. pabaigoje entuziastai ėmė kryptingai atkurti ir standartizuoti šią veislę, o FCI ją tarptautiniu mastu pripažino kaip Cane Corso Italiano. Šiandien tai prestižinė, bet kartu ir labai atsakingo pasirinkimo saugos bei šeimos šunų veislė.
Šios veislės atstovai yra dideli, tvirti ir raumeningi, tačiau ne gremėzdiški. Kūno sudėjimas stačiakampis, su plačia krūtine ir gerai išvystytais pečiais, galingu kryžiumi. Galva masyvi, šiek tiek kvadratinė, su plačiu kaukolės skliautu ir gerai išreikštu stopu. Snukis kampuotas, trumpesnis už kaukolę, lūpos storos, bet neturėtų būti perdėm nukarusios. Akys vidutinio dydžio, šiek tiek ovalios, žvilgsnis budrus ir įdėmus. Ausys natūraliai trikampės, aukštai statytos, šiandien daugelyje šalių nekoreguojamos. Uodega stora prie pagrindo, tradiciškai nukerpama tik ten, kur tai leidžia teisės aktai, tačiau vis dažniau paliekama natūrali. Kailis trumpas, tankus, su pavilniu, kuris suteikia apsaugą nuo oro sąlygų; dažniausiai pasitaiko juoda, pilka, rusva, gelsvai ruda, taip pat tigrinė spalvos su galimomis nedidelėmis baltomis žymėmis ant krūtinės ir pėdų.
Šis šuo garsėja stipriu prisirišimu prie savo šeimininko ir artimųjų. Šios veislės augintiniai dažnai vadinami „šešėliais“, nes noriai seka žmogų po namus ir nori dalyvauti kasdienėje veikloje. Natūraliai įtarius svetimiems, jie būna ramūs, bet budrūs, ir prireikus greitai reaguoja. Su savo šeimos nariais tai ramūs, dažnai net švelnūs ir kantrūs milžinai, tačiau ankstyva socializacija su žmonėmis, vaikais ir kitais gyvūnais yra būtina, kad suaugęs šuo išliktų stabilus ir prognozuojamas. Be aiškios hierarchijos šios veislės šunys linkę perimti kontrolę, todėl jiems reikia tvirto, bet teisingo ir emociškai stabilaus vedlio.
Cane Corso yra intelektualus ir darbui motyvuotas šuo, todėl gerai reaguoja į nuoseklią, pozityvią, bet aiškias ribas brėžiančią dresūrą. Ši veislė netinka visiškai nepatyrusiems šeimininkams – būtinas bent bazinis supratimas apie šunų kūno kalbą, elgseną ir dresūros principus. Svarbu anksti išmokyti pagrindinių komandų, savikontrolės, gražaus ėjimo su pavadėliu ir ramybės įvairiose situacijose. Šiems šunims reikia ne tik fizinio krūvio (ilgesnių pasivaikščiojimų, bėgiojimo, žygių), bet ir proto užduočių: kvapų paieškos žaidimų, paklusnumo pratimų, pėdsakų darbo. Nuobodžiaujantis šios veislės atstovas gali tapti destruktyvus, pernelyg saugantis arba pernelyg įsitempęs.
Nors tai tvirtas molosas, kai kurios ligos veislei būdingos dažniau. Dažniausiai minimos klubo ir alkūnės sąnarių displazija, kelio girnelės problemos, taip pat širdies ligos, tokios kaip dilatacinė kardiomiopatija. Dėl didelio dydžio svarbu kontroliuoti augimo tempą – jauni šuniukai neturėtų gauti perteklinio baltymo ir kalcio, kad nesutriktų kaulų bei sąnarių vystymasis. Būtina reguliari profilaktika: sąnarių ir širdies patikra, akių apžiūros, svorio kontrolė.
Kailio priežiūra gana paprasta – pakanka kartą per savaitę peršukuoti trumpu šepečiu, pavasarį ir rudenį, kai šerimasis gausesnis, tai daryti dažniau. Reikalinga reguliari ausų, nagų ir dantų priežiūra. Dėl polinkio į dujų kaupimąsi ir skrandžio sukimą rekomenduojama dalinti dienos maisto racioną į 2–3 porcijas ir vengti intensyvaus fizinio krūvio iškart po šėrimo. Gyvendami tinkamai prižiūrimi, šie dideli, lojalūs sargai gali būti stabilūs, patikimi ir ilgamečiai šeimos nariai.