Bretonės spanielis susiformavo Prancūzijos Bretanės regione kaip universalus paukštšunis. Šie šunys buvo veisiami tam, kad galėtų aptikti, sustingti prie paukščio ir atnešti laimikį tiek iš sausumos, tiek iš vandens. Veislės istorijoje svarbus natūralus atrankos principas. Medžiotojai saugodavo tik darbščiausius, paklusniausius ir ištvermingiausius šunis.
Laikui bėgant, šis šuo tapo vertinamas ne tik kaip darbinis pagalbininkas, bet ir kaip šeimos narys. Nedidelis dydis ir glaudus ryšys su žmogumi leido jam pritapti kaimuose ir mažesniuose miesteliuose. Šiandien bretonės spanielis išlieka populiarus tarp medžiotojų, bet taip pat skinasi kelią kaip šaunus sporto ir laisvalaikio bičiulis.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, kompaktiško ir proporcingo kūno sudėjimo. Krūtinė gili, bet ne per plati, nugara tvirta, liemuo lengvai pakilęs. Galūnės sausos, raumeningos, pritaikytos greitam bėgimui ir staigiems posūkiams lauke. Eisena lengva ir laisva, judesiai ekonomiški ir energingi.
Kailis vidutinio ilgio, šiek tiek banguotas arba lygus, su tankiu pavilniu. Jis gerai saugo nuo drėgmės ir vėjo, bet nėra pernelyg gausus. Įprastos spalvos – baltos ir rudos, baltos ir juodos, baltos ir oranžinės deriniai, taip pat roan tipo margumas. Dažnai matomi dėmelėti ar taškuoti raštai. Uodega natūraliai trumpa arba sukirpta šalyse, kur tai leidžiama, tačiau vis dažniau paliekama natūrali.
Šios veislės charakteriui būdingas derinys: jautrumas, didelis prisirišimas ir stiprus darbo instinktas. Augintinis paprastai labai draugiškas žmonėms ir kitiems šunims. Dauguma šių šunų gerai sutaria su vaikais, jei vaikai elgiasi pagarbiai ir neprovokuoja. Jie linkę sekti šeimininką po namus ir nenori būti atskirti ilgam laikui.
Temperamentas gyvas, bet subalansuotas. Bretonės spanielis dažniausiai nėra agresyvus, tačiau gali būti atsargus nepažįstamų atžvilgiu, ypač jei trūksta socializacijos. Medžioklės instinktas išreikštas stipriai, todėl lauke lengvai susidomi paukščiais ir smulkiais gyvūnais. Namų aplinkoje šis šuo mėgsta žaidimus, mokymąsi ir artumą su žmogumi.
Šios veislės atstovams būtinas kasdienis fizinis ir protinis krūvis. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas šalia dviračio, darbas nosimi ir atnešimo žaidimai yra puikus pasirinkimas. Idealus variantas – medžioklė arba šunų sportas, toks kaip agility, obedience ar canicross. Be pakankamo krūvio augintinis gali tapti neramus, imtis destruktyvaus elgesio.
Dresūra paprastai gana lengva, nes bretonės spanielis nori įtikti ir greitai mokosi. Tačiau reikia švelnaus, nuoseklaus ir teigiamais pastiprinimais pagrįsto metodo. Per griežtos bausmės gali jį uždaryti emociškai ir mažinti pasitikėjimą. Svarbu nuo mažens mokyti patikimo atšaukimo, nes lauke vilioja kvapai ir paukščiai.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga. Pakanka iššukuoti šunį vieną ar du kartus per savaitę, dažniau šėrimosi laikotarpiu. Reikia stebėti ausų švarą, ypač jei šuo dažnai maudosi ar medžioja aukštoje žolėje. Nagus pravartu reguliariai trumpinti, jei jie natūraliai nesidyli.
Ši veislė laikoma gana sveika ir ilgaamže. Tačiau, kaip ir daugelis medžioklinių šunų, ji gali turėti tam tikrų genetinių rizikų. Pasitaiko klubo ir alkūnių sąnarių displazijos atvejų, todėl atsakingi veisėjai tikrina veislinius šunis. Taip pat gali pasitaikyti pavienių epilepsijos ir akių ligų atvejų, pavyzdžiui, tinklainės atrofijos.
Aktyviems šunims svarbu palaikyti tinkamą kūno svorį, nes nutukimas apkrauna sąnarius ir trumpina gyvenimo trukmę. Subalansuota mityba ir reguliari veterinarinė patikra padeda anksti pastebėti sveikatos pokyčius. Tinkamai prižiūrimas bretonės spanielis dažnai sulaukia 12–14 metų ir ilgai išlieka darbingas bei žvalus.