Brazilų mastifas, dar vadinamas fila brasileiro, susiformavo Brazilijoje kolonijiniu laikotarpiu. Į šią šalį atvykę europiečiai atsivežė mastifų, kraujasekių ir buldogų tipo šunis. Iš šių veislių palaipsniui išvystyta nauja, vietinė linija, pritaikyta atšiaurioms plantacijų ir rančų sąlygoms.
Pagrindinė šio šuns užduotis buvo saugoti galvijus, žemę ir šeimininko turtą. Augintinis taip pat buvo naudojamas pabėgusių gyvulių ir net žmonių paieškai. Ilgainiui susiformavo labai drąsi, bet kartu ir savarankiška veislė, galinti priimti greitus sprendimus be žmogaus pagalbos.
XX amžiuje brazilų kinologai parengė veislės standartą ir siekė tarptautinio pripažinimo. Šiandien tai gana reta, bet gerai žinoma molosų grupės atstovė. Daugelyje šalių jai taikomi specialūs laikymo ir kontrolės reikalavimai dėl ryškaus sarginio instinkto.
Šios veislės šuo yra labai stambus, su galingu kaulotyru ir gerai išvystytais raumenimis. Patinai dažniausiai būna aukštesni ir sunkesni už pateles, tačiau abu lyčiai atrodo masyvūs ir įspūdingi. Krūtinė plati ir gili, nugara tvirta, strėnos stiprios.
Galva didelė, stačiakampio formos, su ryškiomis odos raukšlėmis ir laisva oda ant kaklo. Snukis platus, žandikauliai galingi, lūpos nukarusios, todėl dažnas gausus seilėjimasis. Akys migdolo formos, žvilgsnis rimtas ir budrus. Ausys vidutinio dydžio, nukarusios prie skruostų.
Kailis trumpas, prigludęs prie kūno, nedidelio pavilnio. Dažniausios spalvos – įvairūs rudo atspalviai, nuo šviesiai smėlinio iki tamsiai rudo, dažnai su tigriniais raštais. Gali pasitaikyti nedidelės baltos dėmės ant krūtinės ar pirštų.
Šios veislės atstovai garsėja ypatingu atsidavimu savo šeimininkui. Jie linkę stipriai prisirišti prie artimiausių žmonių ir namų aplinkos. Šuo saugo šeimą instinktyviai, be papildomo skatinimo. Todėl svarbu nuo mažens nukreipti šį polinkį tinkama linkme.
Svetimų žmonių atžvilgiu augintinis dažniausiai būna nepatiklus arba aiškiai priešiškas. Tai nėra šuo, kuris džiaugsmingai sveikina svečius. Natūralus nepasitikėjimas ir teritorijos saugojimas yra veislės esmė. Miesto sąlygomis tai gali kelti iššūkių ir reikalauja atsakingo valdymo.
Gerai socializuotas brazilų mastifas šeimoje gali būti ramus, stabilus ir net švelnus. Su vaikais jis dažnai elgiasi kantriai, bet dėl dydžio ir jėgos būtina nuolatinė suaugusiųjų priežiūra. Tai nėra žaidimų draugas mažiems vaikams be kontrolės.
Šis šuo netinka pradedantiesiems. Jam reikalingas patyręs, ramus ir nuoseklus šeimininkas, gebantis nustatyti aiškias ribas. Dresūra turi būti tvirta, bet be grubumo, nes pernelyg šiurkštus elgesys gali sukelti agresiją ar nepasitikėjimą žmogumi.
Ankstyva socializacija yra būtina. Šuniuką reikia supažindinti su skirtingomis aplinkomis, žmonėmis ir situacijomis, išlaikant kontrolę ir saugumą. Tik taip galima užauginti subalansuotą sargą, kuris atskiria realią grėsmę nuo kasdienio gyvenimo situacijų.
Fizinis aktyvumas turėtų būti reguliarus, bet ne perdėtas. Kasdieniai pasivaikščiojimai, darbas su pavadžiu ir protiniai užsiėmimai padeda išlaikyti šunį ramesnį. Ilgų bėgimų karštu oru reikėtų vengti, nes masyvus kūnas jautriai reaguoja į perkaitimą.
Kaip ir dauguma labai didelių šunų, brazilų mastifas turi polinkį į sąnarių ligas. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnės displazija, todėl atsakingi veisėjai tikrina veislines linijas. Svarbu vengti per ankstyvo intensyvaus fizinio krūvio augimo laikotarpiu.
Taip pat gali pasitaikyti skrandžio užsisukimas, dėl kurio reikia skubios veterinarinės pagalbos. Rekomenduojama šerti mažesnėmis porcijomis kelis kartus per dieną ir riboti aktyvų judėjimą iškart po maitinimo. Dėl nukarusių vokų kartais linkstama į akių problemas, todėl būtina reguliari apžiūra.
Vidutinė gyvenimo trukmė nėra ilga, kaip būdinga labai dideliems šunims. Tinkama mityba, svorio kontrolė ir profilaktiniai veterinariniai patikrinimai gali padėti išlaikyti geresnę gyvenimo kokybę. Atsakingas veisėjo pasirinkimas čia turi ypač didelę reikšmę.