Boykin spanielis susiformavo XX amžiaus pradžioje Pietų Karolinoje, JAV. Pagrindinis tikslas buvo išveisti kompaktišką, bet labai darbštų medžioklinį šunį, tinkantį darbui pelkėse ir iš valties. Vietos medžiotojams reikėjo augintinio, kuris tilptų mažose valtyse ir galėtų išnešti tiek vandens paukščius, tiek kalakutus.
Veislė kilo iš kelių spanielių tipų mišinio, tarp kurių buvo amerikiečių vandens spanieliai ir kokerspanieliai. Šis šuo greitai pelnė gerą vardą dėl ištvermės ir gebėjimo dirbti karštame, drėgname klimate. 1985 metais Pietų Karolina oficialiai paskelbė šį spanielį savo valstijos šunimi. Nors veislė vis dar gana reta už JAV ribų, medžiotojų ir aktyvių šeimų rate ji vertinama vis labiau.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, gerai subalansuoto kūno sudėjimo. Patinai paprastai būna kiek stambesni ir raumeningesni nei kalės, tačiau abu lyčiai išlaiko lengvą, judrų siluetą. Krūtinė gili, nugara tvirta, o raumenys aiškiai išreikšti, todėl šuo geba ilgai dirbti be didelio nuovargio.
Kailis vidutinio ilgio, tankus, su banguotomis ar nestipriomis garbanomis, gerai saugo nuo vandens ir augalijos. Ant ausų, uodegos ir kojų matomos ilgesnės plunksnos. Kailio spalva beveik visada rusvai ruda, nuo šokoladinės iki kepintos kavos atspalvių. Akys šiltos, gintarinės ar rudos spalvos, žvilgsnis gyvas ir atidus. Ausys ilgos, prigludusios, padengtos minkštu, banguotu kailiu.
Šios veislės šuo pasižymi draugišku, bet darbui orientuotu temperamentu. Tai ne sofos tinginys, o aktyvus partneris, norintis veikti kartu su žmogumi. Namų aplinkoje jis paprastai švelnus, meilus ir labai prisirišęs prie šeimos narių. Dauguma šių šunų gerai sutaria su vaikais, jei jie su jais elgiasi pagarbiai ir ramiai.
Šiai veislei būdingas tam tikras jautrumas, todėl griežtas ar šiurkštus elgesys gali ją užslopinti. Šio augintinio motyvacijai palaikyti būtinas pagyrimas, žaidimai ir maži skanėstai. Dėl natūralaus medžioklinio instinkto kai kurie šunys linkę persekioti paukščius ir smulkius gyvūnus, tad ankstyva socializacija ir paklusnumo pagrindai yra būtini.
Boykin spanielis reikalauja nemažai fizinio ir protinio krūvio. Jam tinka ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas šalia dviračio, darbas su pėdsakais ar aportavimas iš vandens. Idealus variantas – derinti kasdienius pasivaikščiojimus su trumpomis, bet intensyviomis treniruotėmis. Miesto bute šį šunį galima auginti tik tada, jei savininkas pasirengęs aktyviam gyvenimo būdui.
Dresūra paprastai būna sėkminga, nes šios veislės atstovai yra protingi ir norintys įtikti. Tačiau jie kartais būna užsispyrę, ypač pajutę kvapus ar pastebėję paukštį. Todėl svarbu anksti išmokyti patikimo kvietimo komandos ir dirbti su ilgomis virvėmis atvirose vietose. Pozityvūs dresūros metodai, aiškios taisyklės ir nuoseklumas yra pagrindas geram bendradarbiavimui.
Kailio priežiūra nėra labai sudėtinga, bet reikalauja reguliarumo. Rekomenduojama šukuoti kelis kartus per savaitę, kad nesusidarytų sąvėlos, ypač ant ausų ir užpakalinių kojų. Po maudynių vandenyje kailį derėtų gerai išdžiovinti ir patikrinti ausis, nes drėgmė gali skatinti uždegimus.
Boykin spanielis laikomas gana tvirtu šunimi, tačiau yra jautresnis tam tikroms paveldimoms ligoms. Dažniausiai minimos klubo ir alkūnių sąnarių displazijos, taip pat kelio girnelės nestabilumas. Veisliniai šunys turi būti tikrinami dėl šių sutrikimų, kad rizika palikuonims būtų mažesnė.
Kai kuriems šios veislės atstovams pasitaiko akių ligų, tokių kaip katarakta ar tinklainės atrofija. Todėl akių patikros veterinaro oftalmologo kabinete yra svarbios. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į ausis, nes kabančios ausys ir dažnas kontaktas su vandeniu didina ausų uždegimų tikimybę. Subalansuota mityba, stabilus kūno svoris ir reguliarūs profilaktiniai patikrinimai padeda išlaikyti šunį sveiką ir darbingą daugelį metų.